Ramybė jums

„Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Mato 5:9

PRADŽIAI

Neseniai vienas praktikantas manęs paklausė: „Kokia šiandien yra didžiausia kliūtis pasiekti ramybę bažnyčioje?“ Akimirksniu į galvą atėjo žvangančių konfliktų šurmulys: smulkūs pavyduliavimai, vienybę griaunančios ambicijos, šeimyniniai kivirčai, kurie griauna santuokas ir veda prie skyrybų, ir t.t. Bet aukščiau jų visų iškilo tai, kas šiuolaikinėje bažnyčioje gali kelti ramybei vieną iš didžiausių pavojų – politinis šališkumas, kuris kultūrinėms vertybėms (daugelis iš kurių yra teisingos) teikia didesnę pirmenybę nei didžiajam Jėzaus pavedimui.

Šiandien, daugelis krikščionių savo politinę partiją sieja su akivaizdžiu Kristaus karalystės buvimu ir pradeda laikytis šališkos pozicijos, kuri šūkius ir pasipiktinimo priepuolius paverčia pagrindiniais metodais, kurių pagalba tie krikščionys save identifikuoja. Todėl, priešingos pusės nariai ne tik atstovauja kitokią poziciją, bet ir yra laikomi baisiu blogiu. Štai toks priešiškumas dabar, netgi bažnyčios viduje, skiria politinius pažanguolius ir politinius konservatorius.

Ar įmanoma bažnyčiai turėti kitokį požiūrį į šią karališkąją kovą?

DVASINĖ ĮŽVALGA

Taikdarystė – tai ne vien tik būti maloniais ir gerais. Ir tai nereiškia gesinti priešiškumo liepsnas. Tai yra dieviškasis Dievo planas gyvenimui bendruomenėje, per kurį Kristus pripildo mūsų širdis, o tuomet, plačiąja prasme, skverbiasi į pasaulį.

PASTEBĖJIMAI

Tai, kaip Dievas teikia ramybę, primena, kaip Jis įvykdo teisingumą – mums, mumyse ir per mus. Kaip paaiškina apaštalas Paulius, Dievas siūlo taiką nuteisintiems „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Romiečiams 5:1). Tai mūsų proto nuostata, kai sutelkiame savo dėmesį į Šventąją Dvasią ir tai sąlygoja gilesnį vidinės ramybės mastą (Romiečiams 8:6). Ir pagaliau, mūsų pašaukimas – leisti Dievo ramybei tekėti per mus siekiant „to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Romiečiams 14:19). Ši seka yra svarbi, nes negalime pasiūlyti to, ko dar neturime.

Kita vertus, nerimas gali pagrobti mums pažadėtąją ramybę. Mes patiriame nerimo ir irzlumo akimirkų – galbūt, dienų, savaičių ar tam tikro laikotarpio bėgyje – bet ačiū Dievui, kad tai netrunka amžinai. Gilesnė ir žymiai svarbesnė už šį vidinį neramumą yra mūsų tapatybė – vienybėje su Kristumi esame Dievo sūnūs ir dukterys, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia. Tokia buveinė, esanti mumyse, paveikia mūsų širdį ir nenumaldomai pamažu mus veda link ramybės.

Kalbant praktiškai, mūsų pašaukimas būti taikdariais yra tiesiog viešas demonstravimas to, ką Šventoji Dvasia atlieka mūsų širdyje – augina ir parodo Kristaus darbus.

PRITAIKYMAS

Kas, jeigu vietoj įtarimų ir vidinių konfliktų, rodytume kantrybę ir gerumą, visa iškęsdami vardan Jėzaus Kristaus (1 Korintiečiams 13:4, 13:7)? Kas, jeigu su kitais elgtumėmės taip, kaip norėtume, kad su mumis būtų elgiamasi (Mato 7:12; Luko 6:31)? Kas, jeigu įsileistume į savo širdį Pauliaus žodžius: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:6)?

Ar mes, pavyzdžiui, galėtume laikytis įsipareigojimo apsaugoti negimusius, išsaugoti šeimą tokią, kokią ją sumanė Dievas ir tuo pačiu spręsti rasinio neteisingumo problemas ir padėti vargšams? Tokio tipo taikdarystė nereikalauja iš mūsų eiti į kompromisus su savo teologiniais įsitikinimais. Visgi, ji reikalauja, kad mėgdžiotume savo nukryžiuotą Išganytoją, kuris parodė savo meilę priešams (Mato 5:44).

Mūsų, kaip Dievo sūnų ir dukterų, pozicija mus veda vis labiau ir labiau į dieviškąją taikdarystės praktiką. Tokia ramybė neateina lengvai ir pigiai, bet ramybės Dievas, prikėlęs mūsų Viešpatį Jėzų iš numirusių, be abejonės padarys taip, kad ji įsiviešpatautų (Hebrajams 13:20).