Kai netektis tampa laimėjimu

„Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ Mato 5:4

PRADŽIAI

Filosofas ir teologas Nikolas Volterstorfas gedėdamas dėl mylimo žmogaus mirties, savo knygoje „Rauda gedint sūnaus“ (angl. Lament for a Son) apibūdina visapusišką kančių apimtį: „Kančia slepia savo veidą nuo kiekvieno, tuo pačiu visiems apie save pareikšdama... Mes kančioje esame viena. Kai kurie yra turtingi, kai kurie gabūs; kai kurie atletiški, kai kurie keliantys susižavėjimą. Bet mes visi kenčiame. Nes mes visi labai vertiname ir mylime; o šioje dabartinėje mūsų būtyje, vertinimas ir mylėjimas sukelia kančių.“

Kančių buvimas kiekvienam iš mūsų atidaro duris į neįsivaizduojamą Dievo paguodą.

DVASINĖ ĮŽVALGA

Kai susiduriame su netektimi, galime į ją reaguoti kartėliu, nešališku stoicizmu arba tikėjimu. Pasirinkę reaguoti tikėjimu, pradedame gedėjimo procesą ir atsiveriame Dievo paguodai.

PASTEBĖJIMAI

Amžių eigoje krikščionys ragino vienas kitą pripažinti ir priimti kentėjimus kaip gyvenimo dalį. Jie sakydavo: „Memento mori“. Prisimink, kad mirsi. Bet toks pripažinimas yra vis labiau retas. „Tik nedaugelis iš mūsų, – pastebėjo D.I. Pekeris, – kasdieną gyvena ant amžinybės krašto… ir dėl to nukenčiame.“ Šis savo mirtingumo pripažinimas siekė suteikti žmogiškajai patirčiai prasmės ir primygtinumo.

Gaila, labai dažnai mes stengiamės neigti šią realybę, atsiskirdami nuo kitų, kad nematytume jų skausmo, o jie nematytų mūsiškio. Bet pasirodo, kad atsiskyrimas tuo pačiu atskiria mus nuo tikėjimo, vilties ir meilės, jau nekalbant apie džiaugsmą. Kad ir kaip įmanydami stengtumėmės neigti savo emocijas ir slopinti skausmą, mūsų širdys, tol, kol kvėpuojame, išlieka pažeidžiamos sielvartui.

Nuo to niekur nedingsime. Tol, kol einame smėlėtais, vinimis klotais šio sugedusio pasaulio keliais, tol kentėsime ir raudosime. Bet užuot bėgę iš nevilties, artinkimės prie To, kuris kartu su mumis verkė, kuris tiek su mumis susitapatino, kad mirė baisia mirtimi, kuris tamsiausiomis mūsų sielos naktimis mus užtaria. Mes tik miglotai galime suvokti, kaip Dievas netgi dabar kenčia kartu su mumis. Tegul ši mintis paguodžia visus sielvartaujančius, įskaitant mus.

PRITAIKYMAS

Dažnai, mus paprasčiausiai apima baisi mintis apie katastrofą: ligos baimė, susirūpinimas dėl mūsų vaikų, vienišumas, finansinė nesėkmė, nerimas dėl senatvės ar nemalonūs prisiminimai. Trumpai tariant, mes kenčiame nuo pastovaus baimės srauto, kuris paima nelaisvėn mūsų dėmesį tiek, kad Kristus ir Jo amžinieji tikslai tiesiog išnyksta iš mūsų akiračio.

Bet mes nepatiriame kentėjimų vieni. Kristus pasilieka su mumis. Kiti pagalbininkai patiria nesėkmę ir paguoda pradingsta, bet Viešpats pasilieka. Jo dieviškasis artumas, kuris dabar yra mūsų širdyje, netrukus užpildys visatą, švytėjimas, kuris amžiams nugalės bet kokį velnio šešėlį. Tą dieną „patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais“ (Malachijo 3:20 (4:2)), ir viskas bus sukurta naujai. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4). Taip, „palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ (Mato 5:4).