Regint Dievą

„Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.“ Mato 5:8

PRADŽIAI

Vaikystėje dėl daktarų aplaidumo netekusi regos Fani D. Krosbi nesustojo ir sukūrė daugiau kaip 9 000 giesmių, įskaitant „Jėzau, Tu mano Viešpats esi“, „Jėzau, trauki Tu mane“, ir „Garbė mūsų Dievui geram, gailestingam“. Krosbi plačią darbo apimtį lėmė jos nepaprastas protas. Pasak vieno iš jos bendradarbių, Hju Meino, ji galėjo vienu metu diktuoti dvi giesmes, pakaitomis sakydama kiekvieno eilėraščio eiles, taip duodama darbo iš karto dviems sekretorėms.

Tai, vis dėlto, tebuvo viena jos tarnystės dalis. Daugiau kaip du dešimtmečius, ji Manhatano gelbėjimo misijose lankė pažemintų ir sumenkintų visuomenės sluoksnių atstovus. Krosbi dažnai motyvuodavo savo klausytojus rodydama jiems į gyvenimo pabaigą, kuomet tikintieji susitiks su Kristumi veidas į veidą. Amžių bėgyje bažnyčia apibūdindavo šią kulminaciją siekiančią viltį kaip palaimintą viziją (1 Korintiečiams 13:12).

DVASINĖ ĮŽVALGA

Dievas ištiria mūsų vidines nuostatas, įvertina mūsų motyvus ir stebi mūsų asmeninį elgesį. Tokios širdies paskatos ir ketinimai yra pagrindinis karalystės centras.

PASTEBĖJIMAI

Bėda ta, kad nuodėminga širdis tų, kurie nepažįsta Dievo, yra nukreipta tik į save ir nugręžta nuo Dievo. Kaip sako Augustinas, tai sąlygoja melagingumą ir išdidumą, kuris vedą į tolimesnį atsiskyrimą ir konfliktą. Esminė problema – širdis. Netgi mūsų nuolankiausi ir altruistiniai darbai – mūsų tarnystė kitiems žmonėms ir bendros gerovės siekimas – neišvengiamai tampa proga pasipūsti. Mūsų pretenzijos, kurias turime tyrumui, dažnai, nuslepia slaptą nuodėmę.

Kreipdamasis į Dievą Augustinas sako: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdis nerimsta, kol nesiilsi Tavyje“. Jis naudoja vienaskaitą „širdis“, o ne daugiskaitą „širdys“, darydamas prielaidą, kad žmonija turi bendrą širdį, o vadinasi, ir bendrą poreikį – kad mūsų tuštuma būtų pripildyta apvalančio Dievo artumo. Būtent tai Dievo Dvasia ir įvykdo per Šventąjį Raštą – perkeitimą, kuris nutraukia mūsų pražūtingą transą.

Šis patyrimas – judėjimas nuo aklumo prie dvasinės regos – yra išgelbėjimo kelias. Kreipdamasis į savo bendruomenę Hipone, Augustinas pamokslavo: „Visa mūsų veikla šiame gyvenime – pagydyti širdies akis, kad jos galėtų matyti Dievą“. Tai – matymas, kuris pranoksta regą. Tai – regėti Dievą.

PRITAIKYMAS

Šis palaiminimas mums maloniai primena, kad mūsų regos dėmesio centras neatskiriamai susijęs su mūsų širdies dėmesio centru. Mes negalime būti netyri ir regėti Dievą. Mes, tie, kurie esame pažvelgę į Tą, kuris buvo prikeltas, kad būtume išteisinti, esame išgelbėti ne tam, kad ir toliau gyventume netyrume. Verčiau, esame išgelbėti iš netyrumo naujam gyvenimui, laipsniškam ir netvarkingam (mūsų požiūriu) procesui, kuris vis daugiau ir daugiau brangina Kristų labiau už niekingus dalykus, kurie labiausiai mus žavi.

Ieškantys tyrumo ieško ir Viešpaties, ir kaip ištroškęs žmogus dykumoje, jie atras ir viena, ir kita, bei amžiams numalšins savo troškulį. Kur jūsų širdis?