Švelnumas priešiškame pasaulyje

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ Mato 5:5

PRADŽIAI

1095 metais popiežius Urbonas II paskelbė tai, kas tapo žinoma kaip pirmasis kryžiaus žygis, kurio tikslas buvo atsiimti iš musulmonų Jeruzalę, o šūkis – „Deus Vult“ (liet. Dievas to nori). Įkvėpti tokios pačios kryžiaus žygių dvasios daugelis konkistadorų (iš Portugalijos ir Ispanijos) siekė skleisti krikščionybę Amerikose – dar viena žiaurumo vardan Jėzaus istorija. Taip pat į galvą ateina Trisdešimties metų karas (nuo 1618 iki 1648 metų), kuomet katalikai ir protestantai ėjo koja į koją į kovos lauką, nešini ginklais, ko pasekoje mirė milijonai žmonių.

Visa tai iškelia klausimą: koks yra deramas galios vaidmuo krikščioniškame gyvenime – „jėgos iš aukštybių“ (Luko 24:49), kurios pagalba šiame pasaulyje yra skleidžiama karalystė, paskirstymas?

DVASINĖ ĮŽVALGA

Romumo širdies plakimas – tai atsiduodanti Dievo meilė, kuri galingai atvaizduojama Kristuje, guldančiame savo gyvybę. Bet romumo nederėtų maišyti su silpnumu. Paradoksaliai, romumas gali būti apibrėžtas kaip švelni jėga, valdoma Šventosios Dvasios, ir ji paveldės žemę.

PASTEBĖJIMAI

Mūsų palaiminimas skelbia: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Mato 5:5). Veiksmažodis „paveldės“ nurodo į tvirtą nuosavybę, dovaną, kurią Dievas duoda mums į rankas. Bet ką tai reiškia – valdyti žemę? Psalmyno 37 skyriuje apie romiuosius kalbama, jog jie paveldės žemę (Izraelio žemę). Palaiminti romieji yra tie, kurie pasitiki Viešpačiu. Jie nusigręžia nuo pykčio. Jie kantriai laukia ir Dievas jiems atlygina pažadėtąja žeme.

Bet mūsų tekste žodis „žemė“ nereiškia teritoriją ar kraštą. Jėzus sako, kad romieji paveldės „žemę“. Dievo palaiminimas pritaikytas universaliai. Dabar karalystė priklauso žmonėms iš kiekvienos genties, kalbos ir tautos. Teologai vadina Karalystę „jau ir dar ne“. Visas paveldėjimas ateis ateityje. Bet palaiminimai jau prasidėjo, įskaitant artimą ryšį su Dievu…, tyrą sąžinę…, ramybę… ir dvasinius vaisius.

PRITAIKYMAS

Visoje Kristaus karalystėje mes neturime pakankamai žmonių, pasiruošusių romiai vadovauti Kristaus Bažnyčiai, tai yra, pasitelkiant Šventosios Dvasios valdomą švelnią jėgą. Vietoj to, daugelis sėdi atsilošę ir laukia, kol kiti pradės vadovauti, priiminėti sprendimus ir tęs tarnystės veiklą. Bažnyčia nyksta, o velnias kikena. Tokiomis akimirkomis mes pamirštame, kad Kristus yra liūtas, rimbas bejėgei religijai, kuris šaukia savo sekėjus stoti į dvasinę kovą.

Norėdami matyti neapsakomą romumo galią, privalome žvelgti ne į patį romumą, o į Viešpatį Jėzų Kristų, romumo Karalių, kuris nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Filipiečiams 2). Matydami prieš save tokį vaizdą, pasisemsime įkvėpimo tarnauti bažnyčioje ir namuose, pasitelkiant Šventosios Dvasios valdomą švelnią jėgą. Tada, tiek daugybės kivirčų apimtas pasaulis pamatys poveikį, kurį daro Kristų pagerbiantis romumas.