Skurdas, kuris praturtina

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.“ Mato 5:3

PRADŽIAI

Maikas Vetrone – buvęs nusikaltėlių gaujos narkotikų prekeivis, kuris turėjo priklausomybę nuo narkotikų. Maikas jautėsi visiškai vienišas, buvo sugniuždytas pastovių grasinimų būti nužudytam ir pavargęs nuo slapstymosi, kai jam kilo mintis visa tai pabaigti. Apsiniaukusį rytą Maikas pietų Floridoje užsuko į mėgstamą „Big Apple Bagel“ užkandinę, kad suvalgytų paskutinius pietus. Grįžęs į savo butą jis, ieškodamas, kas galėtų palaikyti jam kompaniją, įsijungė televizorių. Televizoriuje pasirodė pamokslininkas, kuris sušaukė: „Gyvenimas turi savybę pagriebti tave už apykaklės ir priversti tave atsiklaupti“.

Maikas pagarsino televizorių.

„Kiekvieną sielą kausto grandinė, – sušuko pamokslininkas, – ir ta grandinė yra nuodėmė – priklausomybė iš kurios Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas mus išlaisvina“. Staiga, kai evangelistas televizoriuje pakvietė žiūrovus priimti Kristų, Maikas pastebėjo, kad šaukė į televizorių: „Taip!“ Tą akimirką jis daugiau nebesijautė vienišas.

Maiko laukė ne gyvenimo pabaigą, o nauja pradžia.

DVASINĖ ĮŽVALGA

Kai jaučiame savo dvasinį skurdą, esame pasiruošę priimti Karaliaus turtus. Karalystė yra skirta ne tiems, kurie griebia, o sugniuždytiems – tiems, kurie pasiekė savo pabaigą ir tuščiomis rankomis artinasi prie Dievo.

PASTEBĖJIMAI

Frazė „dangaus karalystė“ yra minima Evangelijoje pagal Matą ir, paprastai, yra „Dievo karalystės“ sinonimas. Ji apibūdina teisingą, ramų, tyrą ir džiaugsmo kupiną gyvenimą, kuris yra įgyvendinamas per bendrystę su Dievu. Tokie palaiminimai stoja į akistata su mūsų stabais – patogumų, sėkmės, ir nacionalinio pasididžiavimo dievais – ir žada kažką žymiai didingesnio. Iš tikrųjų, stabai tėra šventvagiška ir iškreipta karalystės, kuri yra visiškai reali, parodija. Tad Jėzus Kristus grindžia savo palaiminimus duodamas nuorodą į karalystę: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.“ (Mato 5:3; palyginkite su 5:10).

Pastebėkite, kaip Jėzus apibūdina dangaus karalystę kaip „jų“. Šio žodžio išdėstymas šalutinio sakinio pradžioje sukelia jausmą, kad karalystė yra skirta būtent šiai konkrečiai grupei, turintiems vargdienio dvasią, sumenkintiems ir užmirštiems. Ji nėra skirta tiems, kurie yra patenkinti gyvenimu ir nuolatos valdo situaciją. Ji nėra skirta tiems, kurie tiki savimi, turi įgimtą gebėjimą nugalėti. Kaip Martynas Liuteris pareiškė gulėdamas savo mirties patale: „Mes elgetos. Tai tiesa.“

PRITAIKYMAS

Daugelis Jėzaus amžininkų laukė išvaduotojo, tokio kaip Jozuė ar Dovydas, karo vado, kuris nugalėtų romėnus ir įsteigtų žemišką karalystę. Vietoj to, Jėzus Kristus tapo žinomas kaip muitininkų – išdavikų, kurie susivienijo su politiniu priešu – draugas.

Sekant mūsų Išganytojo pavyzdžiu, mums ne visada būtina save ginti ar turėti lemiamą žodį. Krikščionys, turintys vargdienio dvasią gali gyventi būdami šmeižiami ir nesuprasti. Mes galime elgtis taip, kaip elgėsi Jėzus būdamas pas Erodą Antipą – tylėti. Toks skurdas yra būtinas, kai jaučiame pagundą smarkiai kritikuoti savo „priešą“, kuris kitaip mąsto apie socialinę ar politinę problemą.

Kaip jūs įkūnysite vargdienio dvasią netgi tarp tų, kurie ieško ginčų?