Gailestingumo veidas

„Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.“ Mato 5:7

PRADŽIAI

70 metų amžiaus moteris vardu Marinela Beretta buvo rasta negyva šalia Komo ežero esančiame Prestino miestelyje, Šiaurės Italijoje. Kai praėjus dviems metams po jos mirties policija atrado jos palaikus, ji sėdėjo už stalo mumifikuotoje būsenoje. Pasirodo, Marinelos kaimynai, nebuvo jos matę bent du su puse metų. Žurnalistas Massimo Gramellini, kuris rašė apie šią istoriją, apibūdino ją kaip „įkūnytą vienišumą“. „Žmonės miršta vienatvėje. O mes gyvename vienatvėje, kas yra beveik blogiau.“

Baigiamieji jo straipsnio žodžiai yra nuteisiantys: „Marinelos nematomo gyvenimo už uždarų jos vasarnamio vartų paslaptis mus moko siaubingos pamokos. Tikrasis liūdesys yra ne tai, kad kiti nepastebėjo jos mirties. Tikrasis liūdesys yra tai, kad jie nesuvokė, jog Marinela Beretta buvo gyva.“

DVASINĖ ĮŽVALGA

Priėmę Dievo gailestingumą, mes privalome atpažinti kitų žmonių poreikius. Lengva nepaisyti mūsų šeimos narių, gyvenančių su mumis po vienu stogu, poreikių, jau nekalbant apie nepastebimus kaimynus ir draugus. Bet mes esame pašaukti pastebėti.

PASTEBĖJIMAI

Jėzus mus kviečia pastebėti kitus žmones, kad su užuojauta pripažintume jų poreikį. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ (Mato 9:36). Tai yra mūsų palaiminimų širdies ritmas – tai, ką Kalvinas suvokė kaip kentėjimą su savo artimu, arba tai, ką šiandien galėtume vadinti empatija.

Dievo gailestingumo pasireiškimas sukels ne mažą gailestingumo sruvenimą, bet milžinišką antplūdį. „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?““ (Mato 18:21).

Atleidimas – tai ne šiaip geranoriškumo pavyzdys; tai yra eschatologinis tikėjimo ir vilties veiksmas. Kitaip tariant, dovanodami kitiems atleidimą, mes parodome savo įsitikinimą, jog Kristus sugrįš ir gailestingai viską ištaisys. Mūsų išgelbėjimas įgalina mus viltingai stoti į akistatą su skausmingiausiomis blogio formomis. „Bet kur buvo apstu nuodėmės, – rašo Paulius, – ten dar apstesnė tapo malonė“ (Romiečiams 5:20).

PRITAIKYMAS

Kadangi tik Dievas gali visiškai išgydyti mūsų žaizdas ir prikelti mirusius, mes, norėdami atleisti kitiems, turime įgyti Jo gailestingą širdį. Turėdamas tą omenyje Jėzus Kristus pasakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34). Argi tai ne akivaizdu?

Pasimelskime, kad Viešpats perkeistų mūsų užkietėjusias, neatleidžiančias širdis. Kas kartą, kai rodome gailestingumą, atleidimą ir užuojautą Jėzaus Kristaus – meilės, kuri kitiems žmonėms atleidžia jų nusižengimus – vardu, mes siekiame Jo artėjančio karaliavimo, karalystės palaiminimo, kuriuo mėgaujamės kaip danguje taip ir žemėje.