Apreiškimas 12
LBD-EKU

Apreiškimas 12

12
Moteris ir slibinas
1Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. 2Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. 3Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su #Dan 7,7dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. 4Jo uodega #Dan 8,10nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį. 5Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta #Ps 2,9ganyti visas tautas geležine lazda. #Iz 66,7Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. 6O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7Ir užvirė danguje kova. #Dan 10,13.21; 12,1; Jud 9Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, 8bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. 9Taip buvo išmestas didysis slibinas, #Pr 3,1senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. #Lk 10,18Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. 10Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:
„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia,
nes išmestas #Job 1,9-11; Zch 3,1mūsų brolių kaltintojas,
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju
ir savo liudijimo žodžiu.
Jie nebrangino savo gyvybės
ir nebijojo mirti.
12Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!
Bet vargas žemei ir jūrai,
nes pas jus nukrito velnias,
kupinas baisaus įniršio,
žinodamas mažai beturįs laiko“.
13Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. 14Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per #Dan 7,25; 12,7laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio. 15Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų. 16Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų. 17Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.
18O aš stovėjau ant jūros kranto#12,18 Kai kuriuose rankr.: „Ir jis atsistojo ant jūros kranto“..