Jobo 29
LBD-EKU

Jobo 29

29
Jobo prisiminimai
1Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:
2„O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,
kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!
3Kai švietė jo žibintas virš mano galvos,
ir jo šviesoje ėjau per tamsą;
4kai buvo mano žydėjimo dienos,
ir Dievas saugojo mano palapinę;
5kai Visagalis dar buvo su manimi,
ir mano vaikai dar supo mane;
6kai mano kojos būdavo plaunamos piene,
ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!
7Kai eidavau pro miesto vartus
užimti savo vietos aikštėje,
8jauni vyrai pamatę mane duodavo kelią,
o senieji pakilę stovėdavo.
9Kilmingieji liaudavosi kalbėję,
rankomis užsiimdavo burnas.
10Didžiūnai pritildavo,
liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.
11Išgirdę apie mane žmonės mane laimino,
mane pamatę žmonės mane gyrė,
12nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,
ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.
13Mirdami žmonės mane laimino,
aš džiuginau našlės širdį.
14Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,
teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.
15Tapau aklojo akimis
ir luošojo kojomis.
16Beturčiui buvau tėvas,
nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.
17Nedoram žmogui iltis nudaužiau,
priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.
18Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,
savo dienas padauginsiu kaip smėlį.
19Mano šaknys siekia vandenį,
ant mano šakų krinta rasa visą naktį.
20Mano jėgos atnaujintos,
mano rankose – nuolat naujas lankas’.
21Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,
tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.
22Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti;
tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.
23Jie laukdavo manęs kaip lietaus,
tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.
24Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,
mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.
25Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,
vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas
ir guodžiau liūdinčius.