Jobo 28
LBD-EKU

Jobo 28

28
Poema apie išmintį
1Juk yra sidabro kasyklų
ir vietų auksui plauti.
2Geležis išgaunama iš žemės,
o varis sodrinamas iš rūdos.
3Žmonės įveikia tamsą
ir kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje.
4Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės;
tuo keliu nekeliauja niekas,
toli nuo žmonių jie darbuojasi,
kybodami ant virvių.
5Žemės, iš kurios ateina duona,
gelmės tarsi ugnies nuniokotos.
6Jos akmenyse slypi safyrai,
o dulkės turi aukso.
7Kelio į ten nežino joks plėšrus paukštis,
sakalo akis jo nėra mačiusi.
8Išdidūs žvėrys nėra per jį mynę takų,
liūtas nėra juo vaikščiojęs.
9Žmogus susidoroja su titnagu,
išgriauna kalnus iš pamatų,
10prakerta tunelius uolose.
Jo akis pastebi visa, kas brangu,
11ištiria upių šaltinius,
visokias paslaptis išsiaiškina.
12Bet iš kur ateina išmintis?
Kur slypi suvokimo galia?
13Kaip žmogui rasti į ją kelią,
jei gyvųjų krašte jos nėra?
14Bedugnė sako: ‘Čia jos nėra!’
Jūra sako: ‘Aš jos neturiu!’
15Už auksą jos negalima nupirkti,
jos kainos sidabru negalima pasverti.
16Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,
nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.
17Auksas ir stiklas jai neprilygsta,
nė į auksinius indus ji neišmainoma.
18Koralo ir krištolo neverta nė minėti,
nes išminties kaina viršija net perlus.
19Etiopijos topazas negali su ja lygintis,
net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.
20Tad iš kur ateina išmintis?
Kur supratimo buveinė?
21Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,
nuo padangių paukščių ji paslėpta.
22Prapultis ir Mirtis sako:
‘Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome’.
23Vien Dievas kelią į ją težino,
tik jis težino jos buveinę.
24Juk jis mato žemės pakraščius
ir stebi visa po dangumi.
25Kai jis davė vėjams jėgą
ir padalijo vandenis pagal saiką,
26kai davė lietui įstatus
ir nustatė kelią perkūnijai,
27tada jis matė ją ir jos vertę,
ištyrė ją ir davė jai vietą.
28O žmogui jis tarė: ‘Tikėk manimi,
pagarbi #Ps 111,10; Pat 1,7; 9,10Viešpaties baimė yra išmintis,
o vengimas pikta – protas’“.