Išėjimo 15:1-21

Tada Mozė ir izraelitai giedojo VIEŠPAČIUI šią giesmę: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją. VIEŠPATS mano jėga ir giesmė – jis mane išgelbėjo! Aš jį garbinsiu, jis – mano Dievas! Aš jį aukštinsiu, jis – mano tėvo Dievas! VIEŠPATS yra Galiūnas, VIEŠPATS jo vardas! Faraono kovos vežimus ir kariuomenę nubloškė į jūrą, Nendrių jūroje paskandino jo geriausius vadus! Bedugnės vandenys juos užliejo, jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo. Tavo dešinė, VIEŠPATIE, nuostabi savo jėga, tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE, triuškina priešus! Savo didybės šlove nugalėjai priešininkus, išliejai savo įniršį, kuris surijo juos kaip ugnis suryja šiaudus. Tavo nirtulio dvelktelėjimu susitelkė vandenys, ir bangos iškilo tarsi pylimas, bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros. Priešas sakė: ‘Vysiuosi ir pasivysiu, pasidalysiu grobį, pasisotinsiu. Išsitrauksiu kalaviją, mano ranka juos sunaikins’. Bet tu papūtei savo vėju, ir jūra juos užliejo; jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį. Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE? Kas, kaip tu, nuostabus šventumu? Baisus darbų šlove, darantis stebuklus; kai ištiesei savo dešinę, žemė juos prarijo. Savo ištikima meile vedei tautą, kurią išpirkai, savo galia juos lydėjai į savo šventąją buveinę. Tai girdėdamos drebėjo tautos, skausmas apėmė Filistijos gyventojus. Edomo vadus pagavo išgąstis; drebulys apėmė Moabo galiūnus; nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai. Juos apėmė baimė ir siaubas; tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo, kolei praėjo tavo tauta, VIEŠPATIE, kolei praėjo tauta, kurią išpirkai. Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne, toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine, toje šventykloje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos. VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius“. Kai faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai įžygiavo į jūrą, VIEŠPATS užvertė juos vandenimis, o izraelitai perėjo per jūros vidurį sausa žeme. Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, rankomis mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius. Mirjama užgiedojo: „Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“.