Romiečiams 9
LBD-EKU
9
Pažado vaikai
1Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju; tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, 2kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. 3Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. 4Jie yra izraelitai, #Iš 4,22turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus; 5jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!
6Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. 7Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai; juk pasakyta: #Pr 21,12Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. 8Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis. 9O pažadas taip skamba: #Pr 18,10Apie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų. 10Ir ne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi nuo vienintelio mūsų tėvo Izaoko. 11Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas – 12ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, – jai buvo pasakyta: #Pr 25,23Vyresnis tarnaus jaunesniam, 13kaip ir parašyta: #Mal 1,2-3Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau#9,13 T. y. Jokūbą pamilau labiau už Ezavą..
Dievo valios slaptingumas
14Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! 15Jis Mozei sako:
# Iš 33,19 Aš pasigailėsiu to,
kurio norėsiu pasigailėti,
ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.
16Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. 17Juk Raštas faraonui sako: #Iš 9,16Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. 18Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.
19Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“ 20Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! #Iz 29,16; 45,9Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ 21Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! 22Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, 23kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... 24Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.
25Dievas kalba Ozėjo lūpomis:
# Oz 2,23 Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta
ir nemylimą – mylima.
26Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta:
# Oz 1,9 „Jūs ne manoji tauta“,
ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.
27O Izaijas šaukia apie Izraelį: #Iz 10,22-23Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti. 28Tęsėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.
29Izaijas nusakė iš anksto:
# Iz 1,9 Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs,
būtume pasidarę kaip Sodoma,
būtume į Gomorą panašūs.
Kelias į teisumą
30Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. 31O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Įstatymo. 32Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, 33kaip parašyta:
# Iz 28,16 Štai padedu Sione suklupimo akmenį,
papiktinimo uolą;
bet kas juo tiki, neliks sugėdintas.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis