Romiečiams 4
LBD-EKU

Romiečiams 4

4
Abraomo tikėjimas
1O ką pasakysime dėl Abraomo – mūsų protėvio pagal kūną? 2Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. 3Bet ką sako Raštas? #Pr 15,6; Gal 3,6Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. 4Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole. 5O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas. 6Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7 # Ps 32,1-2 Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti,
kurių nuodėmės uždengtos;
8 palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!
9Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu. 10Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai. 11#Pr 17,10Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, 12ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.
13Ne Įstatymu buvo pagrįstas #Pr 17,4-6; 22,17-18; Gal 3,29Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu. 14#Gal 3,18Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi Įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis. 15Juk Įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo. 16Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi Įstatymu, bet ir #Gal 3,7tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, 17kaip parašyta: #Pr 17,5Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.
18Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: #Pr 15,5Tokia bus tavoji ainija. 19Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – #Pr 17,17jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. 20Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę 21ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. 22Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23Tačiau ne vien apie jį parašyta: #Pr 15,6jam buvo įskaityta, 24bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, 25#Iz 53,4-5paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.