Psalmynas 18
LBD-EKU

Psalmynas 18

18
1Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo giesmė, kurios žodžiais jis kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų.
2Jis tarė:
„Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!
3 VIEŠPATS – mano Uola,
mano tvirtovė, mano gelbėtojas!
Mano Dievas – mano Uola, kur randu pastogę,
mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis!
4Šaukiausi VIEŠPATIES Šlovingojo,
ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.
5Mirties virvės mane pančiojo,
pražūties srautai skandino.
6Šeolo pančiai mane apraizgė,
mirties pinklės mane pasitiko.
7Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,
prašiau savo Dievo pagalbos.
Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,
ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.
8Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,
kalnų pamatai suvirpėjo ir susvirduliavo,
kai jį apėmė pyktis.
9Dūmai veržėsi jam iš šnervių,
ryjanti ugnis – iš burnos,
o žarijos virto liepsnomis.
10Pravėrė dangų ir nužengė,
o audros debesys buvo jam po kojų.
11Sėdosi ant kerubo ir skrido,
vėjo sparnais skubėjo.
12Tamsos skliautu jis apsiautė save,
vandens telkiniu,
audros debesimis.
13Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė pro debesis
kruša ir žarijos.
14 VIEŠPATS sugriaudė danguje,
Aukščiausiasis prabilo balsu,
kruša ir žarijomis.
15Paleido savo strėles – žaibus
ir išvaikė juos,
privertęs bėgti.
16Tada pasirodė jūros dugnas
ir pasaulio pamatai atsivėrė,
VIEŠPAČIUI galingai prabilus
savo pykčio viesulu.
17Jis ištiesė ranką iš aukštybių
ir paėmė mane;
jis ištraukė mane iš galingų vandenų.
18Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo,
nuo tų, kurie manęs nekentė,
nes buvo stipresni už mane.
19Negando dieną jie mane užpuolė,
bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.
20Jis išvedė mane iš pavojaus,
išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.
21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,
atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,
22nes laikiausi VIEŠPATIES kelio
ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,
23nes visi jo įsakai man buvo prieš akis,
ir nuo jo įstatų aš neatsimečiau.
24Buvau doras,
saugojausi kaltės.
25Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą,
pagal mano rankų švarumą jo akyse.
26Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,
su doru žmogumi – dorai.
27Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,
bet su sukčiumi – gudriai.
28Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,
o išdidžiuosius pažemini.
29Juk mano žibintą, VIEŠPATIE, tu uždegei.
VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.
30Juk per tave galiu paimti užkardą,
su savo Dievu galiu peršokti mūrą.
31Šio Dievo kelias tobulas,
VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi.
Jis skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.
32Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?
Kas yra Uola, jei ne mūsų Dievas,
33tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga
ir padarė saugų mano kelią?
34 # Hab 3,19 Jis davė man kaip stirnos kojas
ir nuvedė į saugias aukštumas.
35Jis taip lavina mano rankas kovai,
kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.
36Tu davei man savo apsaugos skydą,
tavo dešinė man padėjo,
tavo pagalba padarė mane didį.
37Tu leidai man išlikti laisvam,
ir mano kojos nepaslydo.
38Vijau priešus ir sudorojau,
negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.
39Sunaikinau juos – parbloškiau juos taip,
kad jie daugiau nebepakilo – jie krito man po kojų.
40Juk tu apjuosei mane jėga kovai,
privertei priešus prieš mane klupti.
41Tu privertei priešus,
kurie manęs nekenčia, atsukti man nugarą,
ir aš juos sudorojau.
42Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų gelbėti;
jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsiliepė.
43Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje,
mindžiau juos kaip kelio purvą.
44Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta,
padarei mane tautų galva.
Tauta, kurios nepažinau, tapo mano valdiniais.
45Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso;
svetimšaliai gūždamiesi atėjo pas mane.
46Svetimšaliai neteko drąsos
ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.
47Tegyvuoja VIEŠPATS!
Tebūna pašlovinta mano Uola
ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!
48Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę
ir pajungė man tautas,
49kuris išgelbėjo mane nuo priešų,
net išaukštino prieš maištininkus
ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!
50 # Rom 15,9 Todėl, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms,
tavo vardui giesmes giedosiu.
51Tu dovanoji pergales savo karaliui,
rodai ištikimą meilę savo pateptajam
Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.