Patarlės 17
LBD-EKU

Patarlės 17

17
1Geriau sausa pluta su ramybe
negu vaidingi namai, kupini vaišių.
2Sumanus tarnas valdys nemokšą sūnų
ir dalysis paveldu kaip vienas jo brolių.
3Lydykla – sidabrui, krosnis – auksui,
o širdį išbando VIEŠPATS.
4Nedorėlis klauso nedorų lūpų,
o melagis – pikto liežuvio.
5Kas tyčiojasi iš vargšo, tas įžeidžia jo Kūrėją;
kas juokiasi iš nelaimės, tas neišvengs bausmės.
6Senelių vainikas – vaikaičiai,
o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai.
7Kilnūs žodžiai netinka kvailajam,
juo labiau – melas kilmingajam!
8Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai:
kur tik jis pasisuka, ten jam sekasi.
9Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę,
o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą.
10Protingą žmogų papeikimo žodis paveikia labiau
negu kvailį – šimtas smūgių.
11Vien maištauti linkęs piktas žmogus;
jam bus atsiųstas negailestingas pasiuntinys.
12Geriau susitikti jauniklių netekusią mešką
negu susidurti su įsisiautėjusiu kvailiu.
13Kas už gera atsilygina piktu,
tas nelaimės iš savo namų niekada neišvarys.
14Kivirčo pradžia – kaip užtvankos atidarymas;
todėl ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus.
15Kas pateisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį,
abu lygiai pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI.
16Kokia nauda iš pinigų išminčiai pirkti kvailo žmogaus rankoje,
jei jis neturi proto?
17Bičiulis visada bičiulis,
bet brolis gimęs vargu dalytis.
18Neprotingai elgiasi, kas daužia rankas
laiduodamas savo kaimynui.
19Žmogus, mėgstantis nusikaltimą, mėgsta kivirčus;
kas namuose stato aukštą slenkstį, tas užsitraukia nelaimę.
20Suktos širdies žmogui nesiseka,
o melagingai kalbantis įpuola į bėdą.
21Kas pagimdo kvailį, tas turi vargo;
avigalvio tėvui nėra džiaugsmo.
22Linksma širdis – geras vaistas,
o niūri dvasia džiovina kaulus.
23Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės,
norėdamas iškreipti teisingumo taką.
24Protingas žmogus žiūri į išmintį,
o kvailio akys žvalgosi po žemės pakraščius.
25Kvailas vaikas – apmaudas tėvui
ir širdgėla jo gimdytojai.
26Uždėti baudą nekaltam žmogui tikrai neteisinga
kaip ir nuplakti kilmingą žmogų už jo dorumą.
27Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas,
o sveiko proto žmogus būna santūrus.
28Net kvailys laikomas išmintingu, kai tyli,
ir protingu, kai laiku užčiaupia lūpas.