Skaičių 14
LBD-EKU
14
Izraelitų maištas
1Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavais balsais; žmonės nesiliovė verkę visą tą naktį. 2Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! – sakė visa bendrija. – Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! 3Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ 4Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“.
5Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją. 6O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius 7ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. 8Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. 9Tik #Hbr 3,16nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona#14,9 T. y. juos galima lengvai praryti.! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ 10Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.
Mozė meldžiasi už tautą
11 VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi? 12Ištiksiu juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie“.
13 # Iš 32,11-14 Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kai egiptiečiai, iš kurių išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, 14jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. 15Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: 16‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje’. 17Todėl maldauju – tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:
18 # Iš 20,5-6; 34,6-7; Įst 5,9-10; 7,9-10 VIEŠPATS yra lėtas pykti,
gausus gerumo,
atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,
tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės
ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę
ligi trečios ir ketvirtos kartos’.
19Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia“.
20Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai. 21#Hbr 3,18Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna VIEŠPATIES šlovės, 22nė vienas tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso, 23nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas tų, kurie mane paniekino, jo nematys. 24Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo #Joz 14,9-12palikuonys jį paveldės. 25Dabar amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Tad pakilkite rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu“.
26 VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: 27„Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraelitų murmėjimus prieš mane. 28Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. 29#Hbr 3,17Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš visų jūsų, kurie buvote įskaityti surašyme, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, 30nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. 31Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. 32O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. 33Jūsų vaikai klajos #Apd 7,36po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi ligi vieno neatgulsite negyvi dykumoje. 34Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą’. 35Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi ligi vieno ras galą, čia jie išmirs“.
36Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, meluodami apie kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, 37tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. 38Tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.
Bandymas įsiveržti į Kanaaną
39Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės buvo širdgėlos apimti. 40Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasirengę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes iš tikrųjų nusidėjome“. 41Bet Mozė sakė: „Kodėl norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. 42Neikite, nes VIEŠPATS ne su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. 43Juk amalekiečiai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, ir krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis“. 44Bet jie, pasitikėdami savimi, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. 45Kalnų aukštumose gyvenę amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net ligi Hormos.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis