Luko 18
LBD-EKU
18
Įkyrioji prašytoja
1Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. 2Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. 3Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ 4Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, 5vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gera, ji manęs neapkultų#18,5 Arba: „kad be galo manęs nekvaršintų“.’“. 6Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. 7Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti#18,7 Arba: „kol jis delsia jų išklausyti“.?! 8Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Fariziejus ir muitininkas
9Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: 10„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. 11Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba va kaip šis muitininkas. 12Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju’. 13O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ 14Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. #Mt 23,12; Lk 14,11Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Jėzus ir vaikai
(Mt 19,13-15; Mk 10,13-16; Lk 9,47-48)
15Žmonės Jėzui nešdavo kūdikius, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. 16O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. 17Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!“
Turtas ir išganymas
(Mt 19,16-29; Mk 10,17-30)
18Vienas didikas kartą paklausė: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 19Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas. 20Įsakymus žinai: #Iš 20,14; Įst 5,18Nesvetimauk, #Iš 20,13; Įst 5,17nežudyk, #Iš 20,15; Įst 5,19nevok, #Iš 20,16; Įst 5,20melagingai neliudyk, #Iš 20,12; Įst 5,16gerbk savo tėvą ir motiną...“ 21Tas atsakė: „Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės“. 22Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“ 23Tai išgirdęs didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas.
24Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! 25Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ 26Girdėjusieji tai paklausė: „Kas tada galės būti išgelbėtas?“ 27Jėzus atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“.
28Tuomet Petras tarė: „Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave“. 29Jėzus atsakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, 30kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“.
Jėzus vėl apie savo mirtį
(Mt 20,17-19; Mk 10,32-34)
31Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. 32Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. 33Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“. 34Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.
Jericho neregys
(Mt 20,29-34; Mk 10,46-52)
35Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. 36Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. 37Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. 38Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 39Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 40Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 41„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ 42Šis atsakė: „Viešpatie, kad praregėčiau!“ Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. 43Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis