Raudų 4
LBD-EKU
4
Jeruzalė griuvėsiuose
1 א Kaip nublanko auksas,
kaip pakito aukso grynuolis!
Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys
kiekviename gatvės kampe!
2 ב Brangieji Siono vaikai,
kadaise vertingi kaip grynas auksas,
dabar laikomi moliniais indais,
puodžiaus rankų darbu!
3 ג Net šakalai duoda spenį
žįsti savo jaunikliams,
bet duktė, mano tauta, tapo žiauri,
panaši į dykumos stručius.
4 ד Kūdikiui liežuvis limpa
prie gomurio nuo troškulio;
maži vaikai prašo duonos,
bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.
5 ה Valgiusieji skanėstus
guli išbadėję gatvėse;
išaugintieji purpuro drabužiuose
laikosi prie šiukšlyno.
6 ו Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė
# Pr 19,24 už Sodomos nuodėmę.
O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu,
nepakėlus prieš ją rankos.
7 ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą,
baltesni už pieną;
jų kūnai rausvesni už koralą,
safyro spalvos.
8 ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius,
gatvėse jie nebepažįstami.
Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų,
išdžiūvusi kaip medis.
9 ט Geriau žūti nuo kalavijo
negu nuo bado.
Išsenka jų gyvastis tarsi sužeistųjų,
stokojant laukų derliaus.
10 י Geraširdės moterys pačios išvirė
# Įst 28,57; Ez 5,10 savo vaikus;
jie tapo joms maistu,
kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.
11 כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,
išliejo visą degantį įniršį
ir Sione užkūrė ugnį,
surijusią jo pamatus.
12 ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,
nei kas nors iš pasaulio gyventojų,
kad engėjas ar priešas įsiveržtų
pro Jeruzalės vartus.
13 מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių
ir dėl jos kunigų nusižengimų,
praliejusių joje
teisiųjų kraują.
14 נ Aklai jie klajojo gatvėmis
taip susitepę krauju,
kad žmonės negalėjo paliesti
nė jų drabužių.
15 ס „Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. –
Šalin! Šalin! Nelieskite!“
Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,
nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“
16 פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė
ir į juos daugiau neatsižvelgs.
Jie nerodė pagarbos kunigams
nei malonės seniūnams.
17 ע Akis pražiūrėjome
vis laukdami pagalbos, bet veltui.
Laukte laukėme tautos,
kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
18 צ Mūsų žingsniai buvo sekami,
nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.
Artinosi mūsų galas.
Mūsų dienos buvo suskaitytos,
tikrai mums buvo atėjęs galas.
19 ק Mus persekiojantieji buvo greitesni
už padangių erelius.
Jie vijosi mus per kalnus,
dykumoje mūsų tykojo.
20 ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,
buvo pagautas jų spąstais,
o mes apie jį sakėme:
„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų“.
21 ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,
gyvenanti Uco šalyje!
Bet ir tau ateis taurė,
tu pasigersi ir apsinuoginsi.
22 ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta,
tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys.
Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave,
parodys tavo nuodėmes.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis