Izaijo 59
LBD-EKU
59
Kaltė ir teismas
1 VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi,
kad negalėtų gelbėti,
nei jo ausis apkurtusi,
kad neišgirstų.
2Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo,
jūsų nuodėmės uždengė jo veidą,
ir jis nebegirdi jūsų.
3Juk jūsų rankos suteptos krauju,
jūsų pirštai – kalte.
Jūsų lūpos kalba melagystes,
jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.
4Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą,
nėra, kas teisingai gintųsi teisme.
Visi remiasi niekybėmis ir meluoja,
vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.
5Jie peri gyvačių kiaušinius
ir audžia voratinklius.
Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs,
o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.
6Jų voratinkliai netinka drabužiams,
savo audiniais jie neapsiklos.
Jų darbai – nedori darbai;
iš jų rankų ateina smurto darbai.
7 # Rom 3,15-17 Paskui blogį jie bėga tekini,
greiti pralieti nekaltą kraują.
Jų mintys – nedoros mintys,
jų vieškeliuose – nuniokojimas ir griuvėsiai.
8Ramybės kelio jie nepažino,
teisingumo nėra jų takuose.
Jie pasidarė sau kreivas vėžes;
kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.
9Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas,
nepasiekia mūsų teisumas.
Laukiame šviesos, bet tamsu;
laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!
10Kaip akli palei sieną einame apgraibomis,
kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio.
Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda,
gyvename tamsybėse kaip numirėliai.
11Visi mes urzgiame lyg meškos,
vaitojame lyg burkuojantys balandžiai;
tikimės teisingumo, bet jo čia nėra,
laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.
12Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami,
ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus;
mūsų nusižengimai su mumis
ir mes žinome savo kaltes:
13maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI,
atsimetimas nuo savo Dievo,
kalbos apie išdavystę ir sukilimą,
širdyje gimusių melagysčių skleidimas.
14Teisingumas paneigtas,
teisumas laikosi atokiai,
nes teisybė klumpa gatvėje,
o dorumui uždrausta įeiti.
15Teisybės nėra:
kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas.
Atpirkėjas Sione
VIEŠPATS matė ir jam nepatiko,
kad nebėra teisingumo.
16 # Iz 63,5 Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti,
baisėjosi, kad niekas nesikišo.
Tada jam padėjo jo paties ranka,
jį parėmė jo paties teisumas.
17 # Ef 6,14 Teisumu jis apsivilko kaip šarvais,
# Ef 6,17; 1 Tes 5,8 išganymo šalmą užsidėjo ant galvos.
Rūstybės drabužiai – jo apdaras,
o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste.
18Kiekvienam pagal darbus jis atlygins:
pykčiu – varžovams, atpildu – priešams.
Salas pasieks jo atpildas!
19Vakaruose bus bijoma VIEŠPATIES vardo,
rytuose – jo šlovės,
nes jis ateis kaip upės sraunuma,
genama VIEŠPATIES vėjo.
20 # Rom 11,26 Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas
„pas tuos Jokūbo vaikus,
kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, –
tai VIEŠPATIES žodis.
21„Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, –
sako VIEŠPATS. –
Mano dvasia, esanti virš tavęs,
nuo tavęs nepasitrauks,
ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas,
liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose
ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, –
dabar ir per amžių amžius!

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis