Mokytojo 7
LBD-EKU
7
Išmintis ir jos vertingumas
1 # Pat 22,1 Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų,
mirties diena vertesnė už gimimo dieną.
2Verčiau eiti į namus, kur gedima,
negu į namus, kur puotaujama,
nes toks kiekvieno žmogaus galas,
ir gyvieji tesideda tai į širdį.
3Verčiau liūdėti, negu juoktis,
nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.
4Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai,
o kvailųjų širdis – pramogų namuose.
5Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo
negu kvailo žmogaus pagyrimo.
6Juk kvailųjų vėjavaikiškumas –
lyg erškėčiai, spragsintys po katilu.
Tai irgi migla!
7Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti,
o kyšis – sugadinti širdį.
8Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią;
kantri dvasia vertingesnė negu išpuikusi.
9 # Jok 1,19 Neskubėk supykti,
nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.
10Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ – nes neišmintinga kelti tokį klausimą.
11Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule. 12Juk išminties teikiama ūksmė – kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.
13Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? 14Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.
15Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. 16Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? 17Neperdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką? 18Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.
19Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų. 20Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų. 21Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant. 22Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.
23Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas“. Bet išmintis liko toli nuo manęs. 24Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti? 25Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė – beprotybė.
26Man moteris kartesnė už mirtį. Ji – spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus. 27Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo. 28O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau. 29Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis