Danieliaus (graikiškieji) 13
13
Zuzanos istorija
1 # 13,1 Gr. Septuagintos vertime Dan 13–14 eina po hebr. Dan 12,13. Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. 2Jis buvo vedęs Hilkijo dukterį Zuzaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį. 3Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės Įstatymą. 4Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie savo namų. Pas jį dažnai susieidavo judėjai, nes jis buvo visų garbingiausias.
5Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti teisėjais, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones“. 6Šie vyrai dažnai lankydavosi Joakimo namuose, ir visi eidavo bylinėtis pas juos. 7Vidudienį, žmonėms išėjus, Zuzana eidavo į vyro sodą pasivaikščioti. 8Abu seniūnai, matydami ją kasdien išeinančią ir vaikščiojančią, užsidegė jos geisti. 9Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į dangų ir užmiršo teisingus sprendimus. 10Abu buvo ją įsimylėję, tačiau savo geismą vienas nuo kito slėpė, 11nes gėdijosi kalbėti apie savo gašlų troškimą sugulti su ja. 12Diena po dienos jiedu tykojo, norėdami ją pamatyti. 13Kartą jiedu vienas kitam tarė: „Eikime namo, nes jau pietų metas!“ Jie išėjo ir atsiskyrė vienas nuo kito. 14Bet abu, mėtydami pėdas, sugrįžo į tą pačią vietą. Priversti vienas kitam pasiaiškinti, jiedu išpažino savo gašlią aistrą ir kartu sutarė ieškoti progos, kada galėtų ją vieną užtikti.
15Vieną dieną, jiems belaukiant tinkamos progos, ji išėjo į sodą kaip paprastai, tik dviejų tarnaičių lydima. Ji norėjo sode išsimaudyti, nes buvo labai karšta. 16Ten nebuvo jokio žmogaus, išskyrus anuos du seniūnus, pasislėpusius ir tykojančius jos. 17„Atneškite man aliejaus ir kvepalų, – paliepė ji savo tarnaitėms, – ir uždarykite sodo vartus, kad galėčiau išsimaudyti“. 18Jos padarė, kaip ji liepė. Uždariusios sodo vartus, jos išėjo pro šonines duris atnešti daiktų, kurių ji buvo prašiusi. Seniūnų jos nepastebėjo, nes jie buvo pasislėpę. 19Vos tarnaitėms išėjus, abu seniūnai pašoko ir pribėgo prie jos.
20„Žiūrėk, – sakė jie, – sodo vartai uždaryti, ir niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! 21O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“.
22 # Kun 20,10; Įst 22,22 Zuzana sunkiai atsiduso. „Patekau į spąstus! Juk jei tai darysiu, būsiu pasmerkta mirti, o jei nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. 23Vis dėlto man geriau patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“.
24Tuomet Zuzana sukliko, o abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos. 25Vienas jų nubėgo atidaryti sodo vartų. 26Namiškiai, išgirdę klyksmą sode, įpuolė pro šonines duris pasižiūrėti, kas jai atsitiko. 27Kai seniūnai papasakojo savo istoriją, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus niekada nebuvo girdėję apie Zuzaną.
28Kitą dieną, žmonėms susirinkus jos vyro Joakimo namuose, atėjo ir abu seniūnai, pilni nedorų minčių, norėdami pasmerkti Zuzaną mirti. 29Visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: „Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Zuzaną“. Ji buvo pašaukta 30ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų giminių. 31Zuzana buvo labai grakšti ir graži pasižiūrėti, 32bet prisidengusi skraiste. O anie nenaudėliai įsakė nutraukti skraistę, kad nors taip pasisotintų jos grožiu. 33Artimieji ir visi, kurie ją matė, plūdo ašaromis.
34Abu seniūnai pakilo ir žmonių iš visų pusių supami uždėjo savo rankas jai ant galvos. 35O ji verkdama žvelgė į dangų, nes jos širdis pasitikėjo Viešpačiu. 36Seniūnai tarė: „Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. 37Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir sugulė su ja. 38Mes buvome sodo kampe ir matydami tokį nusikaltimą bėgome prie jų. 39Nors ir matėme juos gulinčius, vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. 40Bet mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. 41Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame“.
Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija patikėjo jais ir pasmerkė ją mirti. 42O Zuzana, visu balsu šaukdama, sakė: „Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta! 43Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką jie prieš mane prasimanė?!“
44Viešpats išgirdo jos šauksmą. 45Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielius, šventą dvasią, 46ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš nekaltas dėl šios moters kraujo!“
47Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: „Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?“ 48Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: „Nejau jūs tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas yra tiesa? 49Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“.
50Visi žmonės paskubomis sugrįžo. Tuomet seniūnai jam tarė: „Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk, ką manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną“. 51Danielius kreipėsi į juos: „Atskirkite šiuos du atokiai vieną nuo kito. Aš juos apklausiu“.
52Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pasišaukė vieną iš jų ir tarė: „Tu pasenai nedorume! Pasivijo tave dabar nuodėmės, kurias darei praeityje, 53#Iš 23,7skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: ‘Nekalto ir teisaus nežudysi!’ 54Taigi dabar, jei tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis!“
Jis atsakė: „Po mastikmedžiu“.
55„Iš tikrųjų! – atkirto Danielius. – Tavo melas kris tau ant galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę#13,55 Gr. žodžių žaismas: schinos – „mastikmedis“ ir schizō – „perskelti“.!“ 56Tuomet jis paliepė pavedėti jį į šalį ir atvesti kitą.
„Kanaano, o ne Judo palikuoni! – tarė jam Danielius. – Grožis suvedžiojo tave ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! 57Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, ir bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. 58O dabar, pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis!“
Jis atsakė: „Po ąžuolu“.
59„Iš tikrųjų! – atkirto Danielius. – Ir tavo melas kris tau ant galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, kol galės perkirsti tave per pusę#13,59 Gr. žodžių žaismas: prinos – „ąžuolas“ ir prizō – „perkirsti“. ir sunaikinti judu abu!“
60Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris gelbsti juo pasitikinčius. 61Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielius įrodė, kad jie melagingai liudijo. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. 62#Įst 19,16-21Elgiantis pagal Mozės Įstatymą, jie buvo užmušti. Taip nekaltas kraujas tą dieną buvo išgelbėtas. 63Hilkijas ir jo žmona šlovino Dievą dėl savo dukters Zuzanos drauge su jos vyru Joakimu ir visais giminėmis, nes nebuvo rasta nieko gėdinga. 64O Danielius nuo tos dienos buvo žmonių labai gerbiamas.
Currently Selected:
Danieliaus (graikiškieji) 13: LBD-EKU
Highlight
Share
Copy
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.