Apaštalų darbų 27
LBD-EKU
27
Paulius gabenamas į Romą
1Kai buvo nuspręsta, kada išplaukti mums į Italiją, Paulius ir keli kiti kaliniai buvo perduoti Augusto kohortos šimtininkui, vardu Julijui. 2Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis ir netrukus leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos. 3Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus draugiškai elgėsi su Pauliumi, leido jam aplankyti bičiulius, ir šie juo pasirūpino. 4Iš ten mums teko buriuoti Kipro užuovėja, nes pūtė priešiniai vėjai. 5Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, mes atvykome į Lykijos miestą Myrą. 6Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.
7Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė priplaukti prie kranto, plaukėme Kretos priedangoje, Salmonės kyšulio kryptimi. 8Vargingai jį aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinasi Gražioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.
9Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas. 10Paulius juos įspėjo: „Vyrai, aš numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms“. 11Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu Pauliaus įspėjimais. 12Kadangi uostas nebuvo tinkamas žiemoti, daugumas nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir tenai žiemoti.
Audra ir laivo sudužimas
13Papūtus lengvam pietų vėjui, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus. 14Bet greitai nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiaurryčiu. 15Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui. 16Kai mus nešė pro salelę, vardu Kaudą, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį. 17Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmėsi stiprinti laivą ir apjuosė jį virvėmis. Kad nepakliūtume ant Sirto seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau. 18Mus baisiai vargino audra. Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio. 19Trečią dieną jūrininkai savo rankomis išmetė kai kuriuos laivo įrenginius. 20Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, mes galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.
21Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius priėjo prie jų ir tarė: „Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta pavojų ir nuostolių. 22Tačiau ir dabar patariu nenusiminti. Niekas iš jūsų nežus, tik laivas. 23Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju, 24ir pranešė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia’. 25Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta. 26Mus išmes į kokią nors salą“.
27Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie sausumos. 28Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties jūros sieksnių gylį; išmatavę dar kartą, berado penkiolika. 29Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir ėmė laukti aušros. 30Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje. 31Paulius įspėjo šimtininką ir kareivius: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite“. 32Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.
33Dar nepradėjus švisti, Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: „Šiandien jau keturiolikta diena, kaip jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję. 34Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!“ 35Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, laužė ir pradėjo valgyti. 36Tuomet visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio. 37Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės. 38Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.
39Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą. 40Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą. 41Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios mūšos.
42Tuo metu kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepaspruktų. 43Bet šimtininkas, gelbėdamas Paulių, sutrukdė jų sumanymą. Jis įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą, 44o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis