1 Samuelio 25
LBD-EKU

1 Samuelio 25

25
Dovydas ir Abigailė
1Samuelis mirė, ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Jis buvo palaidotas savo namuose prie Ramos.
Tada Dovydas nuėjo į Parano dykumą.
2Maone gyveno žmogus, kurio nuosavybė buvo Karmelyje. Tas žmogus buvo labai turtingas. Jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Tuo metu jis kirpo avis Karmelyje. 3Žmogaus vardas buvo Nabalas, o jo žmonos vardas – Abigailė. Moteris buvo protinga ir graži, bet vyras buvo šiurkštus žmogus ir nedorėlis. Jis buvo iš Kalebo kilties. 4Būdamas dykumoje, Dovydas išgirdo, kad Nabalas kerpa savo avis. 5Dovydas pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: „Pakilkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu. 6Sakykite taip: ‘Ilgiausių metų! Ramybė tau, tavo namams ir viskam, ką turi! 7Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol buvo Karmelyje. 8Prašom paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’“.
9Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus, 10Nabalas Dovydo tarnams atsakė: „Kas tas Dovydas? Kas tas Jesės sūnus? Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų. 11Nejau imsiu duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?“ 12Dovydo vaikinai grįžo nueitu keliu. Sugrįžę jam visa tai papasakojo. 13Dovydas tarė savo vyrams: „Visi prisisekite kalavijus!“ Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.
14Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: „Žiūrėk, Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininką, o jis juos labai įžeidė. 15Tačiau tie vyrai buvo mums labai geri, neskriaudė mūsų, ir mes nieko nepasigedome per visą laiką, kol klajojome su jais, būdami gamtos prieglobstyje. 16Siena mums jie buvo ir naktį, ir dieną – visą laiką, kai buvome su jais, ganydami avis. 17Tad žinok tai ir pagalvok, ką turėtumei daryti, nes nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visiems jo namams. Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti“.
18Abigailė skubiai paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus plokštainių iš figų. Sukrovusi ant asilų, 19ji tarė savo vaikinams: „Eikite pirma manęs. Aš seksiu iš paskos“. Bet savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė. 20Atsitiko taip, kad jai jojant ant asilo ir leidžiantis žemyn kalno tarpekliu Dovydas ir jo vyrai leidosi žemyn jos link. Ji susitiko su jais. 21Dovydas buvo ką tik pasakęs: „Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes dabar jis man atsilygino piktu už gerą! 22Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei dar prieš rytui išauštant aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso“.
23Pamačiusi Dovydą, Abigailė skubiai nulipo nuo asilo ir puldama kniūbsčia prieš Dovydą nusilenkė iki žemės. 24Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių. 25Prašau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą – tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia ‘kvailys’, ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.
26Tad dabar, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto tavo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas. 27O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems mano viešpatį. 28Prašau atleisti tavo tarnaitės nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą. 29Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi svaidykle. 30Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką yra pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu, 31mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus suteikęs mano viešpačiui sėkmę, atsimink savo tarnaitę“.
32Dovydas tarė Abigailei: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! 33Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir keršijimo savo paties ranka! 34Juk kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sulaikęs mane daryti tau pikta, jei nebūtumei skubėjusi ir atėjusi manęs pasitikti, tikrai dar prieš rytui auštant nė vieno vyriškio nebūtų išlikę Nabalui“. 35Tada Dovydas priėmė iš jos rankų, ką ji buvo atnešusi, ir tarė jai: „Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą“.
36Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes, tarsi karaliaus puotą, savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs. Jis buvo visiškai girtas. Iki ryto ji jam ničnieko nesakė. 37Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, žmona papasakojo jam visa, kas buvo įvykę. Širdis jam apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo. 38Praslinkus maždaug dešimt dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė. 39Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris atlygino Nabalui už man padarytą įžeidimą ir savo tarną sulaikė nuo pikto! VIEŠPATS grąžino Nabalo nedorus darbus jam pačiam ant galvos“. Tada Dovydas išsiuntė pas Abigailę pasiuntinius prašyti jos rankos, imti ją žmona. 40Atėję pas Abigailę į Karmelį, Dovydo tarnai tarė jai: „Dovydas pasiuntė mus pas tave paimti tave jam žmona“. 41Ji pakilo ir nusilenkusi veidu ligi žemės tarė: „Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas“. 42Abigailė skubiai atsikėlė, sėdusi ant asilo, išjojo drauge su savo penkiomis tarnaitėmis paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.
43Dovydas buvo paėmęs žmona Ahinoamą iš Jezreelio. Tad abi jos tapo jo žmonomis. 44Saulius savo dukterį Mikalę – Dovydo žmoną – buvo atidavęs žmona Laišo sūnui Palčiui iš Galimų.