1 Samuelio 2
LBD-EKU
2
Onos giesmė
1 # Lk 1,46-55 Ona meldėsi, sakydama:
„Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE,
mano jėga#2,1 Pažod.: „mano ragas“; galvą keliančio raguočio įvaizdis. mano Dievo išaukštinta.
Mano lūpos juokiasi iš priešų;
džiaugiuosi savo pergale.
2Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS,
tikrai nėra kito šalia tavęs;
nėra Uolos kaip mūsų Dievas.
3Liaukitės išdidžiai kalbėję,
teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis.
Juk VIEŠPATS yra visa žinantis Dievas, –
jis nulemia veiksmus.
4Galiūnų lankai sulaužomi,
o silpnieji apsijuosia jėga.
5Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną,
o alkanieji daugiau nebealksta.
Bevaisė pagimdė septynetą,
o daugelio vaikų motina yra vieniša.
6 VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį,
nuveda į Šeolą ir prikelia.
7 VIEŠPATS suvargina ir praturtina;
jis nužemina ir išaukština.
8Jis ištraukia vargšą iš dulkių,
pakelia skurdžių iš šiukšlyno,
pasodina jį su didžiūnais,
suteikia jam garbingą paveldo sostą.
Mat VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai,
ant jų jis padėjo pasaulį.
9Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo,
o nedorėliai žus tamsybėje,
juk žmogus savo jėga nenugalės.
10 VIEŠPATIES priešai bus sutriuškinti;
Aukščiausiasis sugriaudės danguje.
VIEŠPATS teis žemės pakraščius,
suteiks jėgą savo karaliui
ir pergalę savo Pateptajam“.
11Tada Elkana sugrįžo namo į Ramą, o berniukas pasiliko tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo Elio prižiūrimas.
Elio sūnūs
12Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES, 13nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje 14ir pasmeigdavo ją katile ar katiliuke, ar skardoje, ar puode. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas pasiimdavo sau. Taip jie elgdavosi Šilojyje su visais ateinančiais izraelitais. 15Be to, prieš sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir liepdavo atnašaujančiam auką: „Duok mėsos kunigo kepsniui, nes iš tavęs jis virtos mėsos nepriims, tik šviežią“. 16O jeigu tas žmogus sakydavo: „Leisk pirma taukus paversti dūmais, tuomet imk, ką nori“, – jis atsakydavo: „Ne! Turi duoti tuojau pat; jei neduosi, pats pasiimsiu“. 17Taigi tų jaunų vyrų nuodėmė VIEŠPAČIUI buvo labai didelė, nes jie išniekino atnašas VIEŠPAČIUI.
18Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje. 19Jo motina pasiūdavo jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atsinešdavo. 20O Elis palaimindavo Elkaną ir jo žmoną, sakydamas: „Tesuteikia tau VIEŠPATS palikuonių iš šios moters mainais už tą, kurį ji atidavė VIEŠPAČIUI“. Po to jie sugrįždavo namo. 21VIEŠPATS aplankė Oną; ji pastojo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo VIEŠPATIES Artume.
22Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie sueidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, 23jis sakydavo jiems: „Kodėl darote tokius dalykus? Juk iš visų žmonių girdžiu apie nedorus jūsų darbus! 24Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Nėra gera tai, ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant. 25Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį VIEŠPAČIUI, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?“ Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo, nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi.
26Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones.
27Dievo žmogus atėjo pas Elį ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio namams, kai jie buvo faraono namų vergai. 28#Iš 28,1-4Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu – žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą mano akivaizdoje; #Kun 7,35-36aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraelitų ugnines atnašas. 29Tad kodėl godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias esu įsakęs? Kodėl savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš mano tautos – Izraelio kiekvienos pirmienų atnašos?’ 30Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai’, – bet dabar VIEŠPATS pareiškia: ‘Tetampa man tai tolima! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti. 31Tikėk manimi, ateina metas. Atkirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės. 32Tuomet kentėdamas godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekada nesulauks žilos senatvės. 33Ne visus taviškius nuo savo aukuro atkirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visi kiti tavo namų palikuonys mirs, kaip miršta vyrai nuo kalavijo. 34Likimas tavo dviejų sūnų – Hofnio ir Finehaso – bus tau ženklas. Tą pačią dieną jie abu mirs. 35O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą, kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai. 36Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčias dėl sidabro pinigo ar duonos kepalo, tardamas: ‹Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį›’“.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis