1 Samuelio 14
LBD-EKU
14
1Vieną dieną Sauliaus sūnus Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki filistinų įgulos kitoje pusėje“. Bet savo tėvui apie tai nepasakė. 2Saulius buvo apsistojęs Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu prie Migrono. Su juo buvo apie šeši šimtai vyrų 3drauge su efodą nešiojančiu Ahitubo sūnumi Ahija, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilojyje Elio sūnaus Finehaso sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas buvo išėjęs. 4Perėjoje, per kurią Jehonatanas bandė eiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bocecu, kita – Sene. 5Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita – pietuose priešais Gebą.
6Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki tų neapipjaustytųjų įgulos. Galbūt VIEŠPATS padės mums, nes VIEŠPAČIUI nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą#14,6 Žr. Ts 7,7.“. 7Ginklanešys atsiliepė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis – kaip tavo širdis!“ 8Jehonatanas tarė: „Žiūrėk, mudu pereisime pas tuos vyrus ir pasirodysime jiems. 9Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol pas jus ateisime!’ – mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime. 10Bet jei jie sakys: ‘Palypėkite pas mus!’ – tuomet mudu palypėsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas“. 11Tada jiedu pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: „Žiūrėk, ir hebrajai lenda iš urvų, kuriuose buvo pasislėpę“. 12Įgulos vyrai šūktelėjo Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: „Palypėkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: „Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas“. 13Jehonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys – įkandin. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaiginėjo. 14Šiame pirmame žygyje Jehonatanas ir jo ginklanešys pusės jungo#14,14 Plotas, apariamas jaučių kinkinio per dieną. plote užmušė apie dvidešimt vyrų. 15Baisus siaubas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; sargyba ir net išėjusieji niokoti krašto buvo siaubo apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.
16Sauliaus žvalgai Benjamino Gibėjoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses. 17Kariams, buvusiems su juo, Saulius įsakė: „Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas iš mūsų yra išėjęs“. Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jehonatano ir jo ginklanešio. 18Saulius tarė Ahijai: „Atnešk čia Dievo Skrynią“, nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraelitais. 19Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Tad jis tarė kunigui: „Sustok#14,19 T. y. „nebeklausk Viešpaties“.“.
20Tada Saulius ir su juo buvę kariai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitus. 21Ir hebrajai, pirma buvę filistinų pusėje bei atėję su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, buvusių su Sauliumi ir Jehonatanu. 22Panašiai ir visi izraelitai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami. 23Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę.
Mūšis tęsėsi anapus Bet Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi – dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.
24Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs karius, sakydamas: „Tebūna prakeiktas vyras, kuris valgytų maisto iki vakaro, kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ Taigi nė vienas iš karių neragavo maisto.
25Kariai užtiko korį su medumi; medaus ten buvo ir ant žemės. 26Užtikę korį su medumi, kariai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos. 27O Jehonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino karius. Jis ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam nušvito akys. 28Tuomet vienas iš karių tarė: „Tavo tėvas griežtai prisaikdino karius, sakydamas: ‘Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!’ Todėl kariai yra nusilpę“. 29Jehonatanas kalbėjo: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputėlį medaus. 30Iš tiesų, jei kariai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“
31Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Ajalono, kariai buvo visiškai nusilpę. 32Tad kariai puolė prie grobio ir, pastvėrę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kariai valgė kruviną mėsą. 33Sauliui buvo pranešta: „Žiūrėk, kariai nusideda VIEŠPAČIUI, #Pr 9,4; Kun 7,26-27; 17,10-14; 19,26; Įst 12,16.23; 15,23valgydami kruviną mėsą!“ – „Jūs nesilaikėte tikėjimo! – tarė jis. – Atritinkite čia didelį akmenį“. 34Ir Saulius įsakė: „Pasisukinėkite tarp karių ir pasakykite jiems: ‘Teatveda visi jaučius ar avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą’“.
Tad visi kariai atsivedė jaučius tą naktį ir ten juos pjovė. 35O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.
36Tada Saulius tarė: „Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno gyvo!“ Jie atsakė: „Daryk visa, kas tau atrodo gera“. Bet kunigas sakė: „Kreipkimės į Dievą“. 37Tad Saulius teiravosi Dievo: „Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar įduosi juos į rankas Izraeliui?“ Bet jis tą dieną neatsakė. 38Tada Saulius tarė: „Ateikite čia, visi žmonių vadai! Turime ištirti ir nustatyti, kaip šiandien buvo padaryta nuodėmė. 39Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jehonataną, jis tikrai turės mirti!“ Bet nė vienas iš karių neatsiliepė. 40Jis tarė visam Izraeliui: „Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jehonatanas atsistos kitoje pusėje“. Kariai Sauliui atsakė: „Daryk, kas tau atrodo gera“. – 41„O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, – tarė Saulius, – kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jehonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk #Sk 27,21; 1 Sam 28,6Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautoje Izraelyje, atsakyk Tumimais“. Burtais buvo nurodyti Jehonatanas ir Saulius. 42Tuomet Saulius paliepė: „Meskite burtus man ir mano sūnui Jehonatanui“. Nurodytas buvo Jehonatanas.
43„Sakyk, ką padarei?“ – Saulius klausė Jehonataną. Jehonatanas atsakė: „Tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš, pasiruošęs mirti“. 44Saulius tarė: „Tedaro Dievas taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jehonatanai!“ 45Bet kariai tarė Sauliui: „Nejau turi mirti Jehonatanas – tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu“. Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė. 46Saulius liovėsi vijęsis filistinus; filistinai grįžo į savo žemę.
Sauliaus šeima
47Įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, Saulius kovojo su priešais iš visų pusių: Moabu, amonitais, Edomu, Cobos karaliais ir filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo. 48Jis buvo pergalingas, nugalėjo Amaleką ir išgelbėjo Izraelį nuo niokotojų rankų.
49Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva. O jo dviejų dukterų vardai šie: pirmagimės – Meraba, jaunesniosios – Mikalė. 50Sauliaus žmonos, Ahimaaco dukters, vardas buvo Ahinoama. O kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus vardas buvo Abneras. 51Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.
52Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kai tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis