1 Karalių 1
LBD-EKU
1
1Karalius Dovydas buvo pasenęs ir amžingas, ir nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. 2Jo dvariškiai vienas po kito kalbėjo jam: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta“. 3Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado Abišagą Šunemietę ir atvedė pas karalių. 4Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir tarnavo jam, bet karalius su ja nesuėjo.
5Tuo tarpu Hagitos sūnus #2 Sam 3,4Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimt vyrų bėgikų palydą. 6Tėvas niekada nebuvo jo baręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Abšalomo ir labai dailios išvaizdos. 7Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. 8Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.
9Prie Zoheleto akmens netoli En Rogelio Adonijas surengė avių, jaučių ir nupenėtų veršių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, 10bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.
Saliamonas skelbiamas karaliumi
11Natanas kreipėsi į #2 Sam 12,24Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai nė nežino? 12Tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. 13Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: ‹Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste›? Tad kodėl Adonijas tapo karaliumi?’ 14Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei“.
15Batšeba įėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo labai senas. Abišaga Šunemietė tuo metu jam patarnavo. 16Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko norėtum?“ – paklausė karalius. 17Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’. 18Bet dabar, žiūrėk, Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. 19Surengęs jaučių, nupenėtų veršių bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. 20Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. 21Antraip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais“.
22Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. 23Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas“. Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. 24Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? 25Juk šiandien jis nuėjo ir surengė jaučių, nupenėtų veršių ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ 26Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo, nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“
28Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, 29karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių! 30Kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, – taip šiandien ir įvykdysiu“. 31Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“
32Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, 33karalius tarė: „Pasiimkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite prie Gihono. 34Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Cadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ 35Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi vietoj manęs bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui“. – 36„Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. 37Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip tebūna jis su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.
38Tada kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir keretai bei peletai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė prie Gihono. 39Ten kunigas Cadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Po to jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ 40Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami trimitus ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.
41Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo baigę vaišintis. Girdėdamas rago gaudesį, Joabas tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ 42Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. „Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių“. 43Jehonatanas atsakė Adonijui: „Deja ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. 44Su juo karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir keretus bei peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; 45kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tą triukšmą girdėjote. 46Dabar karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. 47Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą’. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, 48šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti’“.
49Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50Bijodamas Saliamono, Adonijas tučtuojau nuėjo [į Padangtę] ir laikėsi aukuro ragų. 51Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad neužmuš kalaviju savo tarno’“. 52Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti“. 53Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas tarė: „Eik į savo namus“.