Apostolu Dorbi 10
10
X.
Kornelija atsagrīzšona.
1Cezarejā dzeivōja vīns cylvāks, Kornelijs vōrdā; jys beja par, tai saucamōs, italīšu nūdaļas vērsinīku.#10:1 Cezareja — jyurmolas mīsts Palestinā. 2Jys kūpā ar vysu sovu mōju beja padīveigs un dīvbaileigs, bogōti daleja ļaudim dōvonas un uzcīteigi lyudze Dīvu.
3Redzējumā ap deveitū stuņdi dīnā jys īraudzeja Dīva eņgeli pi sevis atejūt, un saucūt: Kornelij! 4Pasaskatejis uz tō, jys, bailem pōrjimts, vaicōja: Kungs, kas ir? Tys atbiļdēja: Tovas lyugšonas un tovas dōvonas pi Dīva ir nūnōkušas pīmiņai. 5Syuti tagad cylvākus uz Joppu un paaicynoj Seimani, kurs ir pōrsaukts Pīters. 6Jys dzeivoj pi ōdmiņa Seimaņa, kuram mōja ir pi pošas jyuras. (Tys pasaceis, kas tev ir doroms).#10:6 Dīvs cylvāku pa pesteišonas ceļu vad caur Bazneicu vai ari caur atseviškom personom. 7Pēc eņgeļa, kurs ar jū runōja, aizīšonas, jys pasauce divejus sovus mōjinīkus un vīnu dīvbejeigu karaveiru, kurs vīnmār pi jō beja 8un, izskaidrōjis jim vysu, nūsyuteja jūs uz Joppu.
9Nōkūšajā dīnā ap sastū stuņdi, kad jī ceļojūt atsaroda natōli nu mīsta, Pīters uzkōpe uz jumta lyugtūs.#10:9 Padīveigī ļaudis lyudzēs 3 reizes dīnā: reitā, pusdīnōs un vokorā. 10Jys topa olkons un gribēja ēst. Koleidz jam kaut kū sagatavōja, jys īkryta ekstazē. 11Jys īraudzeja atvārtus dabasus un kaut kū, kai lelu goldautu, ar četrim styurim uz zemes nūlaistu. 12Uz tō beja dažaidi četrkōjainī dzeivinīki un rōpuli, kai ari gaisa putni. 13Un uz jū atskanēja bolss: Pīter, celīs, kauņ un ēd. 14Bet Pīters atbiļdēja: Ak nē, Kungs. Es tadei vēļ nikod nikō nasvāta un nateira naasmu ēdis.#10:14 Kai tagad, tai ari K. Jezus laikā jūdim ar lykumu ir aizlīgta dažu lūpu gaļas ēsšona. Naādamūs lūpus jī uzskota par nateirim.
15Tad bolss atsasauce ūtrreiz: Kū Dīvs padareja teiru, tō par nasvātu nasauc.
16Un šytys nūtyka trejs reizes. Tad tys tyuleņ tyka pacalts uz debesim.
17Koleidz Pīters sevī pōrsprīde, kū tys redzējums, kuru jys redzēja, varātu nūzeimōt, raug, tī cylvāki, kurus Kornelijs beja syutejis, atroduši Seimaņa mōju, stōvēja pi vōrtim. 18Jī styprā bolsā jautōja, vai Seimaņs, sauktais par Pīteri, šeit atsarūn. 19Bet Pīters arvīnu vēļ sevī pōrsprīde par redzējumu. Te Gors jam saceja: Raug, tevis meklej trejs veirīši. 20Cēlīs, ej zemē un bez aizsprīdumim ej jim leidza, jo jūs atsyuteju Es.
21Nūkōpis zemē, Pīters tim veirim saceja: Raug, es asmu tys, kō jyus meklejat. Kōdēļ jyus šur atgōjot? 22Jī atbiļdēja: Vērsinīks Kornelijs, taisneigs un dīvbejeigs cylvāks, kuram vysā jūdu ciļtī ir lobs vōrds, nu vīna svāta eņgeļa ir sajēmis pavēli īaicynōt sovā sātā tevi, lai nu tevis sajimt aizrōdejumus. 23Tad jys tūs īvede īškā un vīsmīleigi pījēme.
24Nōkūšā reitā pīsacēlis jys aizgōja ar tim reizē. Daži brōli nu Joppas jū pavadeja. Nōkūšajā dīnā jī īgōja Cezarejā, kur Kornelijs, jūs gaideidams, beja saaicynōjis sovus radinīkus un draugus. 25Īejūt īškā, Pīteri satyka Kornelijs un, krysdams pi jō kōjom, pagūdynōja. 26Bet Pīters jū pīcēle saceidams: Celīs augšā, tadei ari es asmu tikai cylvāks. 27Tad, ar jū sasarunojūt, īgōja īškā un atroda daudzejūs, kas beja sasalasejuši. 28Tad jys tim saceja: Kai jyus poši zynot, jūdam navā atļauts ar svešinīku kūpā byut, vai ari jam tyvōtīs. Bet Dīvs maņ aizrōdeja, ka nivīna cylvāka nadreikst turēt par nateiru vai nasvātu.#10:28 Jūdi nadreikstēja ni pi pogōnim vīsōtīs, ni ar pogōnim kūpā byut. 29Tōpēc ari es bez aizsprīdumim gōju leidza, kad jyus mani lykot aicynōt. Tagad es jautoju: Kōdēļ jyus mani lykot aicynōt?
30Kornelijs atbiļdēja: Nu šō breiža četras dīnas tam atpakaļ, es ap deveitū stuņdi sovā sātā lyudžūs. Un raug, speidūši boltōs drēbēs gārbts cylvāks nūstōja maņ prīškā 31un saceja: Kornelij, tova lyugšona ir izklauseita, un Dīvs tovas dōvonas pīmiņ. 32Tagad syut uz Joppu un lic aicynōt Seimani, sauktū Pīteri. Jys tagad uzatur ōdmiņa Seimaņa mōjā, kura ir jyurmolā. 33Un es tyuleņ syuteju pēc tevis, un tu atīdams labi padareji. Tagad mes visi stōvam gataveibā Dīva prīškā, lai izklauseitu tū, kū Dīvs tev ir pavēlējis.
34Tad Pīters, atdarejis muti, saceja: Es izzeistu, patīseibā, ka Dīvs uz personeibas nasaskota. 35Bet gon kotrā tautā tys, kas Jō beistās un taisneigi dora, Jam ir pateikams. 36Dīvs sovu Vōrdu syuteja Izraeļa bārnim caur Jezu Kristu, kurs ir vysu Kungs, sludynōdams mīru. 37Jyus zynot tōs lītas, kas pa vysu jūdu zemi, sōcūt nu Galilejas, nūtyka pēc kristeibas, kuru sludynōja Jōņs: kai Dīvs 38Jezu nu Nazaretes apsvaideja ar Svātū Goru un breinumdorūšu spāku, kai Jys staigōja apkōrt lobu dareidams un dareja vasalus vysus valna apsāstūs, jo ar Jū beja Dīvs. 39Mes asam līcinīki vysa tō, kū Jys jūdu zemē un Jeruzalemā ir padarejis. Lai gon Jū pīkola krystā un nūnōvēja, 40Dīvs Jū trešā dīnā pīcēle augšam un ļōve pasarōdeit radzamam, 41lai gon na vysai tautai, bet mums, nu Dīva īprīkšpazeimōtim līcinīkim, kas pēc Jō augšamceļšonōs nu myrūnim ar Jū kūpā ēdem un dzērem. 42Un Jys mums pavēlēja sludynōt tautai un līcynōt, ka Jys ir nu Dīva pazeimōtais dzeivūs un myrušūs Tīsōtōjs. 43Par tū līcynoj visi pravīši, ka ikvīns, kas Jam tic, caur Jō vōrdu sajims grāku atlaisšonu.
44Koleidz Pīters vēļ šytū runōja, uz visim, kas jō mōceibas klausejōs, nūsalaide Svātais Gors. 45Ticeigī nu apgraizeitajim, kas reizē ar Pīteri beja atgōjuši, breinōjōs, ka ari uz pogōnim Svātō Gora dōvonas teik izlītas. 46Jī dzērdēja tūs svešōs volūdōs runojam un slavejam Dīvu. 47Tad Pīters saceja: Vai tad var kristeibai atteikt yudini tim, kuri tagad, kai mes, sajēme Svātū Goru? 48Un jys lyka tūs Jezus Kristus vōrdā nūkristeit. Tad jī lyudze, ka jys dažas dīnas pi jim palyktu.
Currently Selected:
Apostolu Dorbi 10: LGT
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Aloizius Broks: Svātī roksti. Jezus Kristus Evangelijs und Apostolu Darbi 1933, Apostols vystules i apokalypsis 1937.
Apaštalų darbai 10
10
1Cezarėjoje gyveno vyras vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.
2Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.
3Kartą, apie devintą valandą, regėjime jis aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: „Kornelijau!“
4Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.
5Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.
6Jis svečiuojasi pas vieną odininką Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti.“
7Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių
8ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
9Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.
10Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.
11Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.
12Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių bei dangaus paukščių.
13Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“
14Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus.“
15Balsas antrą kartą tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
16Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.
17Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.
18Jie sušukę paklausė: „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?!“
19Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.
20Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau.“
21Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: „Štai aš, kurio ieškote. Dėl ko atėjote?“
22Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių.“
23Tada Petras pakvietė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.
24Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.
25Kornelijus pasitiko įeinantį Petrą ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
26Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!“
27Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusiųjų,
28prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas man parodė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.
29Štai kodėl pakviestas aš neprieštaraudamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?“
30Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
31ir prabilo: „Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
32Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys.“
33Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė.“
34Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.
35Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.
36Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.
37Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto, –
38kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.
39Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.
40Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,
41beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.
42Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
43Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą.“
44Petrui dar tebekalbant, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
45Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
46Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
47Tuomet Petras tarė: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?“
48Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jo pasilikti dar kelias dienas.
Currently Selected:
:
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Copyright © 2022 VšĮ leidykla "Ganytojas". Used by permission of VšĮ leidykla "Ganytojas". Bitėnų g. 2C, Vilnius 06239, Lithuania. All rights reserved.
Learn More About Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas