Akivaizdžiai parodyto Dievo artumo patyrimas

Apibendrindami antrąją šio plano savaitę, sutelkime savo dėmesį į akivaizdžiai parodyto Dievo artumo patyrimą.

Kai Dievo artumo norime labiau nei bet ko kito, labiau nei naujo namo, paaukštinimo, šlovės ar naujo automobilio, Dievas pasirodys visose vietose, kuriose Jo ieškome.

Mes pašaukti Dievo artumo praktikai. Šiomis dienomis tai bažnyčiose tapo prarastąja disciplina. Daugelis net nežino, kaip praktikuoti pasireiškianti Dievo artumą, nes jie net nenutuokia, kas tai yra. Mūsų kolektyvinėse šlovinimo sąlygose mes tapome tokie kontroliuojami, ateidami ir išeidami tam tikru nustatytu laiku, jog nepaliekame vietos Dievo artumo pasireiškimui tarp mūsų. Dievas neateina mūsų sąlygomis.

Grįžkime į Jono 14:21. Šioje eilutėje Jėzus Kristus teigia, jog žmogų, kuris myli Jėzų, mylės ir Jo Tėvas ir taip pat mylės Jėzus, ir jam apsireikš!

Išėjimo 33:1–3 ir 12–16, Dievas duoda Mozei nurodymus, kaip vesti izraelitų tautą. Kai Mozė jaučia, jog negali priimti tokio iššūkio ir kreipiasi į Dievą, Dievas sako, jog siųs savo artumą su jais. Nors Dievo artumas Senajame Testamente pasireikšdavo debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį, dabar jis pasireiškia kitaip. Per Kristaus auką ir Šventosios Dvasios buvimą mumyse, Dievas gali pasireikšti per mus.

Mums žūtbūt reikia akivaizdžiai parodyto Dievo artumo. Jei teturime pažadus, tuomet praleidome svarbų dalyką. Mes neturėtume tenkintis nugyvendami dieną be pasireiškusio Dievo artumo. Mes neturėtume tenkintis pamaldomis, maldos susirinkimais ar bet kuria kitokia tarnyste, kurioje nepasireiškia Dievo artumas. Būtent Jo artumas kažką keis. Jėzus Kristus pasakė, jog jeigu mylime Jį ir laikomės Jo įsakymų, Jis mums apsireikš. Mes buvome tam sukurti.