Savo meilės Dievui auginimas

Luko 10:25–37, Jėzus Kristus išsprendžia dvi problemas. Jis ne vien tik apibendrina visus įsakymus ir pranašystes į du dalykus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ – bet taip pat kartu susieja meilę Dievui su meile žmonėms. Jėzus parodo klausimą uždavusiam žmogui tai, į ką Biblija mums rodo visą laiką: kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau mylime žmones. Kuo daugiau teikiame malonės žmonėms, tuo labiau parodome, kaip stipriai mylime Dievą. Mes negalime būti pripildyti Šventosios Dvasios ir neįstengti mylėti.

Jei nekenčiame žmonių dėl jų rasės, tautybės ar dėl to, ką jie mums yra padarę ar apie mus pasakę, tokiu atveju, Biblija kalba, jog esame žmogžudžiai. Mes žinome, jog žmogžudžiai nepaveldės Dievo karalystės. Jei gyvename Dvasia, privalome mylėti. Atminkite, visi įsakymai remiasi meile.

Pažvelkime į ištrauką iš 1 Jono 2:15–17, kurią anksčiau skaitėme šiame plane. Joje kalbama apie tuos, kurie myli Dievą ir tuos, kurie myli pasaulį. Atkreipkite dėmesį, jog yra dvi atskiros kategorijos. Ištrauka aiškiai parodo, jog tie, kurie myli pasaulį ir jo trumpalaikius malonumus, neturi savyje Tėvo meilės.

Galiausiai, ištrauka iš Jono 14:21 parašyta tam, kad pamokytų mus, kaip turime rodyti savo meilę Dievui – laikytis Jo įsakymų. Kai laikomės Dievo įsakymų, rodome Jam, jog Jį gerbiame, Jo bijome ir, galiausiai, Jį mylime.

Nors garbinimas yra svarbus, meilė Dievui – tai yra kai kas daugiau nei sekmadienio rytais garbinti Dievo vardą. Turime laikytis Jo įsakymų, turime mylėti tai, ką Jis myli ir turime rodyti meilę vienas kitam.