Apostolu Dorbi 7
7
VII.
1Vērsgoreidznīks vaicōja: Vai tys tai ir?
2Jys atbiļdēja: Veiri, brōli un tāvi, klausitēs! Dīvs pasarōdeja myusu tāvam Abraamam Mezopotamijā, koleidz vēļ tys nabeja dzeivōjis Charanā 3un jam saceja: Atstōj sovu molu un sovus radinīkus, un ej uz tū zemi, kuru Es tev parōdeišu. 4Tad jys atstōja chaldīšu zemi un apsamete Charanā. Nu turīnes (Dīvs) jam lyka pēc tāva nōves pōrīt uz tū zemi, kur jyus tagad dzeivojat. 5Bet Jys naīdeve tur jam īpašumu ni pāda lelumā. Jys tikai apsūleja jam un jō pēcnōcējim īpašumā dūt vēļōk, lai gon tam nabeja vēļ ni vīna dāla. 6Tai tad Dīvs (jam) saceja, ka jō pēcnōcēji dzeivōs svešā zemē, kai svešinīki. Četri simti godu jūs kalpynōs un cīši apspīss.#7:6 Svešā zemē — Egiptē. 7Bet tū tautu, kurai jyus kolpōsīt, Es pats tīsōšu, — Dīvs saceja — pēc tam jī aizīs un tamā vītā maņ kolpōs. 8Jys nūslēdze ar jim apgraizeišonas dereibu. Un, kad pīdzyma Izaaks, jys ostoitā dīnā tū apgraizeja; Izaaks — Jākubu un Jākubs — divpadsmit ciļtstāvus.
9Ciļtstāvi Jezupam skaude un pōrdeve jū uz Egipti. Bet ar jū beja Dīvs. 10Jys izglōbe tū nu visim tō spaidim un īdeve jam žēlesteibu un gudreibu Faraona, Egiptes kēneņa, prīškā. Tys jū īcēle par pōrvaļdnīku Egiptē un vysā sovā mōjā. 11Vysā Egiptē un Chanaanā īsastōja lels bods. Tryukums beja lels, un myusu tāvim nabeja bareibas. 12Jākubs, izdzērdis, ka Egiptē asūt labeiba, tur aizsyuteja myusu tāvus; šitei beja pyrmō reize. 13Ūtrajā reizē Jezups ļōve brōlim sevi pazeit, un tai Faraonam kliva zynoma Jezupa ciļts. 14Tad Jezups, aizsyutejis, lyka atīt sovam tāvam Jākubam un vysai saimei: septeņdesmit pīcom personom. 15Tai tad Jākubs aizceļōja uz Egipti un tur nūmyra pats, kai ari myusu tāvi. 16Jūs atvede uz Sychemu un nūlyka tamā kopā, kuru Abraams Sychemā nu Hemora dālim par zynomu naudas sumu beja nūpērcis.
17Un, kad atgōja apsūleitais laiks, kuru Dīvs Abraamam beja sūlejis, tauta Egiptē pasavairōja un pīauga skaitā. 18Bet, kad Egiptes vaļdeišonu pajēme cyts kēneņš, kurs par Jezupu nikō nazynōja, 19tad myusu ciļti pīvyla un myusu tāvus pīspīde, ka izmastu sovus bārnus, ka tī napalyktu dzeivi. 20Tamā laikā pīdzyma Moizešs. Jys beja Dīvam pateikams. Trejs mēneši jū audzēja tāva sātā, 21un ka izmete, jū par jēme pi sevis Faraona meita un izaudzēja jū sev padālu. 22Moizešu īmōceja vysom egiptīšu gudreibom, un jys beja varons sovūs vōrdūs un dorbūs. 23Četrudesmit godu vacumā jam īgōja prōtā apraudzeit sovus brōļus — Izraeļa bārnus. 24Te jys īraudzeja, kai vīnam dareja pōresteibu. Jys tū, kas pōresteibu cīte, aizstōvēja nūnōvādams egiptīti. 25Jys dūmōja, ka jō brōli nūmaneis, ka Dīvs caur jō rūkom dūs jim breiveibu, bet jī tō nasaprota. 26Nōkūšā dīnā, kad jī cyts ar cytu streidējōs, jys, pīgōjis klōtu, tūs pamūdynōja uz mīru, saceidams: Veiri, jyus tadei asat brōli. 27Kōpēc jyus vīns ūtram dorot pōri? Bet tys, kas sovam tyvōkajam pōri dareja, atgryude jū nūst, saceidams: Kas tad tevi ir pastatejis mums par vaļdnīku un tīsnesi? 28Vai tad ari mani gribi nūnōvēt, kai vakar egiptīti nūnōvēji? 29Šytō vōrda dēļ Moizešs aizbāga prūjom un dzeivōja Madijanu zemē kai svešinīks. Tur jam pīdzyma divi dāli.
30Pēc četrudesmit godim jam pasarōdeja Sinai kolna tuksnesī dagūša ēršku kryuma līsmā eņgeļs. 31Bet Moizešs tū parōdeibu īraudzejis, breinōjōs. Kad jys pīgōja tyvōk tō apskatetitu, uz jū atskanēja Kunga bolss. 32Es asmu tovu tāvu Dīvs, Abraama, Izaaka un Jākuba Dīvs. Moizešs treisēja un naīsadrūšynōja uz Jō vērtīs. 33Bet Kungs jam saceja: Auņ zemē sovu kōju apavi, jo tei vīta, uz kuras tu stōvi, ir svāta zeme. 34Es īraudzeju Egiptē munas tautas apmīgšonu un izdzērdu jōs vaimaņas. Un Es nūkōpu, lai jū atbreivōtu. Tai tad ej, Es tevi grybu syuteit uz Egipti.
35Tū pošu Moizešu, kuru jī atraideja, saceidami: Kas tad tevi ir īcēlis mums par vaļdnīku un tīsnesi, Dīvs, kas jam ēršku kryumā pasarōdeja, eņgeļa vadeibā syuta kai vodūni un atbreivōtōju. 36Jys tūs izvede un dareja breinumus un zeimes, kai Egiptes zemē, tai ari Sorkonajā jyurā un tuksnesī četrudesmit godu. 37Šytys ir tys Moizešs, kurs Izraeļa bārnim saceja: Nu jyusu brōlim izmūdynōs Dīvs pravīti, kai mani, (jō klausit). 38Šytys ir tys, kurs, draudzei tuksnesī asūt, uz Sinai kolna sarunōja ar eņgeli un beja ar myusu tāvim, kurs sajēme dzeiveibas vōrdus, lai mums jūs nūdūtu. 39Bet myusu tāvi jō klauseit nagribēja un, jū atmatūt, ar sovu sirdi grīzēs atpakaļ uz Egipti. 40Jī Aaronam saceja: Pataisi mums dīvaklus, kas ītu mums pa prīšku, jo mes nazynom, kas nūtyka ar Moizešu, kurs myusus nu Egiptes izvede. 41Tai tad jī tamōs dīnōs pataiseja teļu, dīvaklam salyka upuri un prīcōjōs par sovu rūku dorbim. 42Bet Dīvs atsagrīze nu jim nūst un nūdeve jūs kolpōt padebešu spākim, kai stōv raksteits pravīša grōmotā:
Vai tad jyus Maņ upurējot kaunamūs un dadzynojamūs upurus
tuksnesī četrudesmit godu laikā, Izraeļa noms?
43Jyus nosōjot sev leidza Molocha nūmetni
un zvaigžņu biļdi jyusu dīva Rempam,
un gleznas, kuras jyus pagatavōjot, lai jōs pīlyugtu.
Es jyusus aizdzeišu prūjom, pōri par Babilonu.#7:43 Molochs — saules un guņs dīvakls; jū gūdynōja kananeīši. #7:43 Rempam — dīvaklu gūdynōja egiptīši Saturna vītā. #7:43 Jezus — Jozue, kas izraelīšus īvede apsūleitajā zemē.
44Myusu tāvim tuksnesī beja ari dereibas skreine, kai aizrōdeja Tys, kas Moizešam beja licis jū pagatavōt pēc izskota tōs, kuru beja redzējis. 45Myusu tāvi jū pajēme un nese leidza ar sevi, kad jī Jezus vadeibā ījēme pogōnu zemi, kurus Dīvs myusu tāvu prīškā padzyna. Tai tys beja leidz Davida dīnom. 46Tys atroda pi Dīva žēlesteibu un lyudze Jākuba Dīvam uzceļt mitekli. 47Bet svētneicu Jam uzcēle tikai Salomons. 48Vysaugstōkais tūmār nadzeivoj nūmetnēs, kas ar cylvāku rūkom ir pagatavōtas. Pravīts tadei soka:
49Muns gūda krāsls ir dabasūs
un zeme — munu kōju pamēslis.
Kaidu tad mōju jyus lai Maņ ceļat? — Soka Kungs.
50Un kaidai jōbyun munai atpyutas vītai?
51Vai tad šytō vysa navā radejuse muna rūka?
Jyus, styurgaļvi, naapgraizeitom sirdim un ausim!
Vysod Svātajam Goram pretojatēs: kai jyusu tāvi, tai ari jyus. 52Kur tad beja kaids pravīts, kurō jyusu tāvi nabyutu vojōjuši? Jī tūs, kas par Taisneigō atnōkšonu pravītōja, nūnōvēja.#7:52 Taisneigō — Pesteitōja, K. Jezus. 53Un jyus tū vairōk palykot par Jō nūdevējim un slapkovom; jyus, kas pēc eņgeļu nūrōdejuma sajēmet lykumu, jō napyldot.
54Šytū dzēržūt, jim īsadyure sirdī, un jī grīze uz jō zūbus. 55Bet jys, pylns Svātō Gora, pacēle uz dabasim acis un īraudzeja Dīva gūdu un Jezu pa lobajai Dīva rūkai stōvam 56un īsasauce: Raug, Es radzu atvārtus dabasus un Cylvāka Dālu pa lobajai Dīva rūkai. 57Tad jī sacēle lelu trūksni un aizlyka sev ausis. Un visi kai vīns kryta jam vērsum, 58izgryude ōrā nu mīsta un nūmātoja ar akminim. Līcinīki sovas drēbes nūlyka pi vīna jaunēkļa, vōrdā Sauls, kōjom.#7:58 Saskaņā ar jūdu lykumu, līcinīki, kas pīrōdeja apsyudzātō vaiņu, pi tīsas sprīduma izpiļdeišonas nūtīsōtajam svīde ar akminim pirmī. 59Tai jī ar akminim nūmātōja Stepōnu, kurs lyudzēs un saceja: Kungs Jezu, pījem munu goru. 60Tad jys pakryta ceļūs un lelā bolsā sauce: Kungs, naīskaiti jim šytō grākā. Šytū pasacejis jys aizmyga. Sauls jō nūnōvēšonai pīkryta.#7:60 Sv. Stepōns ir pyrmais, kas K. Jezus dēļ nūmyra mūcekļa nōvē. #7:60 Sauls — Pōvuls.
Currently Selected:
Apostolu Dorbi 7: LGT
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Aloizius Broks: Svātī roksti. Jezus Kristus Evangelijs und Apostolu Darbi 1933, Apostols vystules i apokalypsis 1937.
Apaštalų darbai 7
7
1Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tikrai taip yra?“
2O Steponas prabilo: „Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,
3ir pasakė jam: „Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.“
4Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.
6Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.
7„Tačiau, – tarė Dievas, – Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje.“
8Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.
9Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,
10išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus – faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.
12Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,
13o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.
14Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių – septyniasdešimt penkių sielų.
15Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.
16Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.
17Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,
18kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.
19Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.
20Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo auginamas savo tėvo namuose,
21o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.
22Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.
23Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.
25Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.
26Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: „Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?“
27Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: „Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?“
29Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.
30Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.
31Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:
32„Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.
33O Viešpats jam tarė: „Nusiauk nuo kojų apavą, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.
34Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą.“
35Tą Mozę, kurio jie išsižadėjo, sakydami: „Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?“, Dievas pasiuntė kaip vedlį ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.
36Jis išvedė juos, darydamas stebuklus bei ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.
37Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: „Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane.“
38Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.
39Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.
40Jie tarė Aaronui: „Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės.“
41Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.
42Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta pranašų knygoje: „Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?
43Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.“
44Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.
45Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.
46Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.
47Ir Saliamonas pastatė Jam namus.
48Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
49„Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite, – klausia Viešpats, – ar kokia mano poilsio vieta?
50Argi ne mano ranka visa tai padarė?“
51Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar tapote Jo išdavėjais ir žudikais.
53Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte.“
54Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė dantimis.
55O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“
57Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie vieno jauno vyro vardu Saulius kojų.
59Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.
Currently Selected:
:
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Copyright © 2022 VšĮ leidykla "Ganytojas". Used by permission of VšĮ leidykla "Ganytojas". Bitėnų g. 2C, Vilnius 06239, Lithuania. All rights reserved.
Learn More About Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas