Apostolu Dorbi 20
20
XX.
Pōvuls dūdās uz Troadu.
1Namīram nūstōjūt, Pōvuls sasauce pi sevis mōcekļus un deve jim pōrsorgōjumus. Tad jys atsasveicynōjis aizceļōja uz Makedoniju. 2Ceļojūt pa tim apvidim, jys daudz vōrdim pamūdynōja mōcekļus un aizceļōja uz Grekiju, 3un tur palyka trejs mēneši. Kad jys gribēja pōrsaceļt uz Syriju, jūdi pēc jō tīkōja, tōpēc jys nūlēme grīztīs atpakaļ uz Makedoniju. 4Jam leidza gōja bereīša Pyrrusa dāls Sopaters, Aristarchs, tessalonikīts Sekundus, derbīts Gajus, Timotejs, tad Tychikus un Trofims nu Azijas. 5Šitī izbrauce īprīkš un myusus sagaideja Troadē. 6Mes, pēc naraudzātōs maizes svātkim, izbraucem nu Filippim un pēc pīcom dīnōm nūklivom Troadē. Tur mes palykom septeņas dīnas. 7Kad pyrmajā pēc sabata dīnā mes bejom sasapuļcejuši uz maizes lauzšonu, Pōvuls mums turēja runu. Dīnu vēļōk grybādams izbraukt, jys sovu mōceibu turpynōja leidz pušnaktim.#20:7 Te radzam, ka Apostolu laīkūs svēteja na sabatu, bet svātdīni, t. i. pyrmu dīnu pēc sabata. 8Augšejā stōvā, kur mes bejom sasapuļcejuši, beja daudz lampu. 9Kaids jaunēklis, Eutychus vōrdā, sēdēja uz palūdzes. Tai kai Pōvula mōceiba īilga garumā, jys nūgryma dziļā mīgā un, mīga pōrjimts, nu trešō stōva nūkryta zemē; un jū pacēle jau nūmyrušu. 10Pōvuls, nūkōpis zemē, pīsalīce uz jō un, jū apskōvis, saceja: Nasabeistit, dzeiveiba jamā vēļ ir. 11Tad, uzkōpis otkon augšā, jys lauze maizi un ēde, un runōja vēļ leidz pat gaismas ausšonai; pēc tam jys aizceļōja. 12Tū jaunēkli jī atvede dzeivu un ļūti prīcōjōs.
Pōvuls Miletā.
13Tad mes īprīkš aizasteidzem uz kug’a un aizbraucem uz Assu, lai nu turīnes uzjimtu Pōvulu; jo jys, grybādams uz turīni ceļōt pa sauszemi, tai pavēlēja. 14Kad jys atgōja uz Assu, mes jū pajēmem pi sevis un aizbraucem uz Mytilenu. 15Izbraukuši nu turīnes, nōkūšā dīnā mes pabraucem garum Chios. Dīnu vēļōk mes sasnēdzem Samos un pēc dīnas ībraucem Miletā. 16Lai naaizakavātu Azijā, Pōvuls nūlēme Efezam braukt garum. Jys tadei steidzēs, lai, jo tys byutu īspējams, Vosoras svātku dīnā byutu Jeruzalemā.
17Nu Mileta jys nūsyuteja uz Efezu pasaukt pi sevis bazneicas prīkšnīkus. 18Un, kad jī pi jō sasalaseja, jys tim saceja: Jyus zynot, kai es nu pyrmōs munas Azijā īsarasšonas dīnas nūdzeivōju storp jums vysu laiku. 19Kai Kungam es kolpōju vyslelōkā pazamynōšonā, osorōs un pōrbaudejumūs, kuri, pateicūt jūdu spūstim, mani satyka; 20kai vysu bez izjāmuma, kas tik byutu jums nūdereigs, sludynōju un jyusus mōceju gon atklōti, gon ari mōjōs. 21Kai jūdim, tai ari ellenim pīrōdeju vajadzeibu Dīva prīškā nūžālōt par grākim un ticēt ikš myusu Kunga Jezus.
22Bet raug, tagad es, Gora dzeits, dūdūs uz Jeruzalemu. Kas mani tur sagaida, tō nazynu, 23izjamūt gon tū, kū Svātais Gors maņ kotrā vītā pasludynoj saceidams, ka mani sagaida saites un apspīsšona. 24Bet es (nasaskotu ni uz kō) pat sovas dzeives par līku navērteju, ka tik sovu ceļa pūsmu pabeigtu un izpiļdeitu tū uzdavumu, kuru nu Kunga Jezus asmu sajēmis: sludynōt Dīva žēlesteibas Evangeliju. 25Un tagad, raug, es zynu, ka nivīns nu jums, storp kurim gōju (Dīva) vaļsteibu sludynōdams, muna vaiga vairs naredzēs. 26Tōpēc es šudiņ jums apgolvoju, ka ni ar kō asni satraipeits naasmu.#20:26 Satraipeits naasmu — Es sovu asmu darejis un tōpēc naasmu vaineigs, jo kas pat myužeigi pazustu. 27Es tadei nasašaubeju sludynōt jums Dīva vaļu vysā piļneibā.
28Uzmonit sevi un vysu gonomū pulku, kurā Svātais Gors jyusus īstateja par veiskupim, ganeit Dīva Bazneicu, kuru Jys par sovu asni īmontōja. 29Es zynu, ka pēc munas prūjom aizīšonas jyusūs īsalauzs plēseigi viļki, kas gonomō pulka nataupeis.#20:29 Plēseigī viļki — moldu mōceitōji. 30Un nu jyusu pošu vyda ceļsīs taidi veiri, kas preteigi runōs, lai mōcekļus pīvylktu pi sevis. 31Tōpēc esit nūmūdā un pīminit, ka es trejs godi caurom dīnom un naktim napōrstōju ikvīnu nu jums ar osorom pōrsorgōt.
32Un tagad es jyusus uztycu Dīvam un Jō želesteibas vōrdam. Jys ir spējeigs jyusus uzceļt un jums pīškērt montōjumu reizē ar visim svātajim.#20:32 Jō žēlesteibas vōrdam — Evangelijam. 33Ni nu vīna es napraseju ni zalta, ni sudobra, ni ari apgērba. 34Jyus tadei zynot poši, ka munom un munu leidzgōjēju vajadzeibom kolpōja šytōs munas rūkas.#20:34 Pats sev uzturu nūpeļneju. 35Vysā kamā es jums parōdeju, kai vajaga strōdōt un kai par nabogim ryupētīs, pīmynūt Kunga Jezus vōrdus, kū Jys saceja: Svēteigōk ir dūt, na kai jimt.
36Pēc šytūs vōrdu jys kūpā ar visim nūsamete ceļūs lyugtīs. 37Tad visi sōce gauži raudōt, un, skaunūtīs Pōvulam ap koklu, jū bučōja. 38Vysvairōk jūs sōpynōja tī vōrdi, kurus izteice, ka vairs jō vaiga naredzēt. Tad jī jū izvadeja leidz kuģam.
Currently Selected:
Apostolu Dorbi 20: LGT
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Aloizius Broks: Svātī roksti. Jezus Kristus Evangelijs und Apostolu Darbi 1933, Apostols vystules i apokalypsis 1937.
Apaštalų darbai 20
20
1Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.
2Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,
3kur pasiliko tris mėnesius. Kai, jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.
4Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos; Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos; Gajus iš Derbės bei Timotiejus; Tichikas ir Trofimas iš Azijos.
5Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.
6Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.
7Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.
9Vienas jaunuolis vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.
10Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame.“
11Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.
12O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.
13Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.
14Susitikę Ase ir paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.
15Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.
16Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.
18Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: „Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,
19tarnaudamas Viešpačiui nusižeminęs, su ašaromis ir patirdamas išbandymus, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.
20Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,
21uoliai liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
22Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,
23tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.
24Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.
25Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nematysite mano veido.
26Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.
27Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.
28Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.
29Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.
30Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.
31Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėdavau kiekvieną.
32O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.
33Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.
34Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo štai šitos mano rankos.
35Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: „Labiau palaiminta duoti, negu imti.“
36Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.
37Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.
38Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nematys jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.
Currently Selected:
:
Highlight
Copy
Compare
Share
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Copyright © 2022 VšĮ leidykla "Ganytojas". Used by permission of VšĮ leidykla "Ganytojas". Bitėnų g. 2C, Vilnius 06239, Lithuania. All rights reserved.
Learn More About Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas