Pokalbiai su DievuPavyzdys

Viešpats gano mus savo balsu, o mes atsakome Jam savuoju. Argi ne logiška, jog Tas, kuris vadina save Žodžiu, visada bendrauja? Ir, jog Tam, kuris mus sukūrė, kad su Juo bendrautume, paaukojo save, kad galėtume grįžti pas Jį, ir žino ką mes pasakysime dar prieš tai, kai tai pasakome, patinka girdėti mūsų balsą, kai kreipiamės į Jį? 

Laimei, šis pats reikšmingiausias pokalbis niekada nėra grindžiamas mūsų gerumu, pasiekimais ar klausimų tinkamumu. Privilegija girdėti ir būti išgirstam yra pagrįsta vien tik Jėzaus Kristaus auka. 

Pokalbis prasideda tuomet, kai Viešpats kreipiasi į mus. Dievas yra Meilė ir Jo meilė privalo siekti užmegzti santykius. Mūsų gi atsakomybė – atpažinti Jo balsą ir atsakyti Jam. Tuomet Jis, būdamas ištikimas, atsako mums. Tarpuose tarp mūsų maldų Dievui, mes mėgaujamės Jo artumu, paklustame Jam ir pasitikime Juo. Aš manau, jog šis besitęsiantis pokalbis yra tai, ką apaštalas Paulius ragino daryti, sakydamas: „be paliovos melskitės.“ Mes arba klausomės ką Viešpats sako, arba išreiškiame Jam savo tam tikras mintis ir kantriai laukiame Jo atsakymo. Tai yra mūsų gyvenimo pareiga ir džiaugsmas. Galų gale, mes atrandame, jog negalime gyventi be pokalbio su Viešpačiu. Mes, tiesiog, privalome melstis.

Malda yra nepakeičiamai pamokanti ir sustiprinanti. Mūsų pokalbis su Dievu suteikia mums išminties ir ramybės. Kai nebežinome, ką daryti toliau, kitas protingas žingsnis yra melstis. Malda atneša palengvinimą. Ji yra paprasta. Ji suteikia poilsį. 

Kalbėti su Dievu ir Jo klausyti – tai natūralus atsakas į mūsų poreikį bendrauti su Dievu, tiesiog dabar. Panašiai į atvirus Tevjė pokalbius su Dievu kūrinyje Smuikininkas ant stogo, mes kalbame su Juo ir klausome Jo visos savo įprastos dienos bėgyje. Viešpats visą laiką kviečia ir laukia, kol sutelksime savo dėmesį į Jį. Aš dažnai stebėdavausi, kodėl taip ilgai užtrunka, kol įsitraukiame į šiuos santykius. Visgi kai tai padarome, būname apsupti Dievo, kuris yra Atsakymas.