Paveskite savo rūpesčiusPavyzdys

Po Dievo sparnais

„Leisk man gyventi amžinai tavo palapinėje, rasti prieglaudą tavo sparnų užuovėjoje!“ – Psalmynas 61:5(4)

Šalia mūsų namų komplekso esančiame tvenkinyje yra kelios kanadinių žąsų šeimynos, turinčios jauniklių. Tie žąsiukai tokie pūkuoti ir mieli, jog, kai einu pasivaikščioti ar pabėgioti aplink tvenkinį, būna sunku į juos nežiūrėti. Bet aš išmokau vengti akių kontakto ir palikti žąsims daug erdvės, nes priešingu atveju, rizikuoju, kad viena iš ginančių suaugusių žąsų įtars, jog keliu grėsmę ir pradės šnypšti, ir mane vytis!

Paukščio, saugančio savo jauniklius, paveikslas yra vienas iš tų, kurį Šventasis Raštas naudoja, kad pavaizduotų švelnią, globėjišką Dievo meilę Jo vaikams (Psalmynas 91:4). 61-oje psalmėje, atrodo, Dovydui sunku vėl patirti tokį Dievo rūpestį. Jis patyrė Dievą kaip savo „apsaugą, stiprų bokštą“ (4(3) eilutė), bet dabar jis iš nevilties šaukėsi „iš žemės pakraščio“ maldaudamas: „Tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane.“ (3(2) eilutė). Jis troško vėl „rasti prieglaudą [Dievo] sparnų užuovėjoje!“ (5(4) eilutė).

Nešdamas Dievui savo skausmą ir troškimą būti išgydytu Dovydas guodėsi žinojimu, kad Dievas jį išgirdo (6(5) eilutė). Dievo ištikimybė buvo ta priežastis, kodėl Dovydas žinojo, ką darysiąs, kai sakė: „Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą“ (9(8) eilutė).

Kai jaučiamės atitolę nuo Dievo meilės, mes, kaip ir psalmininkas, galime bėgti ir sugrįžti į Dievo glėbį ir būti užtikrinti, kad netgi mūsų skausme, Jis yra su mumis, saugodamas mus ir rūpindamasis taip pat įnirtingai, kaip motina paukštis saugo savo jauniklius.

Monika La Rose

Dieve, dėkoju Tau už Tavo smarkią, globėjišką meilę man. Padėk man saugiai ilsėtis Tavo švelniame rūpestyje.