Paveskite savo rūpesčiusPavyzdys

Padangių sparnuočiai

„Nesirūpinkite savo gyvybe“. – Mato 6:25

Kilo vasaros saulė ir mano besišypsanti kaimynė, pamačiusi mane namo kieme, pašnibždėjo, kad ateičiau pasižiūrėti. „Ką?“ – atsakydama pašnibždėjau aš, pajautusi susidomėjimą. Ji parodė į namo prieangyje esančius vėjo varpelius, kur ant metalinio skersinio gulėjo mažytis šiaudinis kaušelis. „Kolibrio lizdas, – sušnabždėjo jinai, – matai paukščiukus?“ Į viršų buvo nukreipti du vos matomi snapeliai, panašūs į smulkius segtukus. „Jie laukia motinos.“ Mes stovėjome ten ir žavėjomės. Aš išsitraukiau telefoną, kad galėčiau nufotografuoti. „Neik pernelyg arti, – pasakė kaimynė, – juk nenorėtum išgąsdinti motinos.“ Tokiu būdu, mes iš tolo prisijaukinome kolibrių šeimyną.

Bet ne ilgam. Kitą savaitę motina-paukštis kartu su paukščiukais jau pradingo – taip pat greitai, kaip ir atsirado. Bet kas jais pasirūpins?

Biblija duoda nuostabų, bet žinomą atsakymą. Jis toks žinomas, jog nejučia galime pamiršti visa tai, kas jame žadama: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe“, – pasakė Jėzus Kristus (Mato 6:25). Paprastas, bet gražus nurodymas. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: – pridėjo Jis, – nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.“ (26 eilutė).

Lygiai taip pat, kaip Dievas rūpinasi mažais paukščiais, taip Jis rūpinasi ir mumis – maitindamas mūsų protą, kūną, sielą ir dvasią. Tai nuostabus pažadas. Žvelkime kasdieną į Jį, be jokio susirūpinimo, ir sklaidykime.

Patricia Raybon

Mylintis Dieve, man labai malonu žinoti, kad Tu rūpiniesi mano gyvenimo poreikiais. Padėk man, prašau, kasdieną vis labiau Tavimi pasitikint, gerbti Tavo pažadą, kad manimi rūpinsiesi.