Patiriant draugystę su DievuPavyzdys

Murmėjimas dykumoje

Nors Dievas buvo matomas negandose, kurios sukrėtė Egiptą, ir sutraukė izraelitų, gyvenančių Išėjimo laikotarpiu, vergijos pančius, jie nebuvo tokie artimi su Dievu, kaip Mozė. Dėl to, kai atsirasdavo sunkumų, jie murmėdavo. „Geriau būtume likę Egipte!“ – sakydavo jie (žr. Išėjimo 14:11–12; 16:3; 17:3).

Kad ir koks silpnas ar nedėkingas atrodytų Izraelis, šis kartus murmėjimas yra suprantamas. Kai gyvenimas yra sunkus, mūsų siela sakys kažką panašaus kaip: „Gerai, Dieve, jei Tu manęs iš šito neištrauksi, tada aš pats iš to ištrūksiu.“ Būtent tada pradedame nepaisyti Šventosios Dvasios ir pradedame pasikliauti savo nuosava intuicija. Kai murmėjimas tampa veiksmais, mes vystome dvasinę nepriklausomybę nuo Dievo artumo, kas savo ruožtu veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių ar dalykų.

Yra lengviau maištauti, nei pripažinti Dievą, lengviau pasilikti nepasitenkinime ir netikėjime, nei gręžtis į Dievo artumą. Bet, Dievo drauge, šiandien galite padaryti šventus mainus. Galite savo murmėjimą išmainyti į draugystę.

Kovodami su murmėjimu, pamąstykite apie šias tiesas:

1.Dievas yra su jumis. „Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.“ (Psalmynas 139:7–8)

2.Jis žino, ką Jis daro. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“ (Izaijo 55:9)

Prieš praleisdami pusę valandos apmąstymuose apie susikaupusį kartėlį, nerimaudami dėl baigties ar mechaniškai naršydami socialiniuose tinkluose, siekdami pabėgti nuo savo problemų, pamėginkite perskaityti šias dvi eilutes ir valandėlę pamąstyti apie šias tiesas. Dievo tiesų apmąstymas suvienija jūsų protą, kūną bei dvasią ir leidžia visai jūsų esybei būti visiškai Jėzaus artume.

Dėl ko paskutiniu metu murmėjote? Kaip dėmesio sutelkimas į Dievo artumą keičia jūsų požiūrį į tas problemas?