Patiriant draugystę su DievuPavyzdys

Antra galimybė draugystėje

Mums visada buvo skirta gyventi draugystėje su Dievu.

Adomui ir Ievai jų gyvavimo pradžioje buvo duota užduotis. Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28). Tai buvo nemenka užduotis tiems, kurie tik nesenai pradėjo kvėpuoti!

Vis dėlto, Adomas ir Ieva turėjo tokią tiesioginę prieigą prie Dievo, kad jiems buvo įprasta matyti Jį vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant (Pradžios 3:8). Ta tiesioginė prieiga buvo šuliniu, iš kurio Adomas ir Ieva pasisemdavo įkvėpimo ir stiprybės plėsti sodo ribas ir augti valdžioje.

Deja, Adomas ir Ieva sugadino tobulą bendravimą, kurį turėjo su Tėvu. Nuo to laiko, mes gyvename sugedusiame pasaulyje, kuriame žmonija vis dar stengiasi plėsti savo sodo ribas, tiktai jau be Dievo artumo.

Laimei, mūsų dalia daryti didžius dalykus draugystėje su Dievu nėra amžiams prarasta. Praėjus tūkstančiams metų po sodo, Jėzus Kristus davė kitą pavedimą savo draugams, sakydamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:19–20).

Štai dar vienas kvietimas būti vaisingais, dar vienas pavedimas skleisti Jo meilę ir šlovę visoje žemėje! Tai, iš esmės, yra galimybė dar kartą plėsti sodo ribas, bet šį kartą turint su Juo ryšį, kurio mūsų silpnybės ir nesėkmės negali nutraukti.

Jis mums duoda vienintelę reikšmingą garantiją: Jis bus su mumis.

Jis siūlo savo artumą.

Kada jautėte Dievo artumą? Kaip jis jus paveikė?