Savanaudiškumas

Šiandien mes susitelksime į tai, kad atsikratytume kai ko, kas šiais laikais pasaulyje tapo žymiai labiau paplitę: savanaudiškumas.

Tai, ką darome ne tik bažnyčioje, bet ir už jos ribų negali būti daroma savanaudiškų ambicijų ar išdidumo dvasioje. Nepaisant to, ar esame darbe, mokykloje, su draugais, su šeima, turguje, ar tarnaujame vadovavimo pozicijoje, mūsų motyvai turi reikšmės.

Klausimas, kurį turėtume užduoti, yra ne „Kas yra geriausia man?“ Vietoj to, turėtume savęs klausti „Kas yra geriausia Dievo karalystei?“ Mūsų troškimas turėtų būti – surasti geriausią būdą, kaip įvykdyti tobulą Dievo valią.

Filipiečiams 2:3–4 parašyta, kad nieko nedarytume iš tuščios puikybės ar naudos sau. Nieko reiškia nieko. Kai visa darysime Dievo karalystės, o ne savo labui, kaip skirsis mūsų gyvenimas?

1 Korintiečiams 10:24 atspindi šį principą ir teigia, kad niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam. Kaip skirtųsi bažnyčia, jei visi gyventų mąstydami apie kito žmogaus gerovę? Kaip skirtųsi pasaulis, jei žmonės vadovautųsi ne savanaudiškomis ambicijomis, o kitų gerove?

Kitą kartą darydami ką nors dėl kitų, ar dėl Viešpaties, paprašykime Jo, kad mums atskleistų, ar mūsų motyvai yra savanaudiški, ar ne.