Kai malda tampa realybePavyzdys

Ketvirtoji diena

Meldimasis, kai nėra pasmerkimo

Kai suprantame, kad mums yra atleista, mūsų širdyje atsiranda neįtikėtina laisvė. Mes jaučiamės gyvi ir laisvi. Bet mums būdinga apie tai pamiršti ir atrasti naują vergijos rūšį. Daugelis iš mūsų pastebi, kad, nors ir tikime, jog Dievas mums atleido, mes manome, kad Jis yra labai mumis nusivylęs. Mūsų širdyse vėl atsiranda kaltė bei gėda ir mes kovojame su baime ir nerimu stengdamiesi būti ištikimi. 

Būtent šią akimirką turime išgirsti Romiečiams 8:1: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“ Nebėra pasmerkimo. Jei pažinę atleidimą patiriame laisvę, tai argi ne juo labiau ją patiriame suvokę, jog nebėra pasmerkimo? Bet laisvė, į kurią mus tai veda, prieštarauja intuityvumui. Tai nėra laisvė eiti ir daryti viską, ką panorėję. Tai nėra nežabota laisvė. Tai laisvė, kuri mus veda, kad būtume nuoširdūs. 

Aš manau, kad nei vienas iš mūsų nesistengiame savo maldose būti neširdingi, nors mūsų maldos gali būti nepaprastai nenuoširdžios. Mes matome savo nuodėmę, savo pasipiktinimą, savo širdgėlą ir savo kovą ir nevadiname jų tikraisiais vardais, bet tiesiog prašome Dievo, kad juos patrauktų arba pataisytų. O kai matome savo nuodėmę, gausiai atsiprašinėjame, tikėdamiesi, jog jei parodysime Dievui, kokie nuoširdūs esame, tuomet, galbūt, Jis priims mūsų atsiprašymą. Mes pamirštame, jog tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, nebėra pasmerkimo, ir užuot tai priėmę ir nešę Jam tiesą apie save, mes, pliekdami save, slepiamės nuo Jo žvilgsnio. 

Vienintelis būdas iš tikrųjų – iki pat galo – patikėti, kad Kristuje Jėzuje nebėra pasmerkimo – tai atnešti Dievui ir padėti Jam prie kojų visa tai, kas mus verčia jausti pasmerkimą. Mes negalime tokias tiesas tiktai teigti, mes turime jas išbandyti. Mes turime išbandyti, ar tikrai tikime, jog išgelbėjimas yra vien tik per tikėjimą ir vien tik Kristuje. Mes turime išbandyti, ar nebėra pasmerkimo. Mes turime išbandyti, nešdami visą savo esybę Dievui, kad pamatytume, ar tikime šiais dalykais. 

Kokiuose dalykuose patiriate sunkumų sakyti Dievui tiesą? Kokį dalyką, jums yra sunkiausia patikėti, jog Dievas gali iš jūsų priimti? Ar tai yra jūsų pyktį, geismą, pavydą ar, galbūt, jūsų netyrumo jausmą, pasmerkimą, ar baimę? Ką jums reikštų žinoti, jog Jėzus Kristus meldžiasi už jus, ne praeityje, bet dabartyje, kuomet patiriate visus šiuos dalykus?