Kai malda tampa realybePavyzdys

Trečioji diena

Meldimasis tikėjimu

Net jeigu tvirtiname visus teisingus dalykus apie maldą, atrandame, kad meldžiantis, mums vis tiek kyla sunkumų. Mes vis tiek norime žinoti, ar Dievas mus girdi. Mes šaukiamės Dievo ir, dažnai, patiriame maldoje tokių patyrimų, kuriuos nežinome kaip interpretuoti. Kaip būtų gerai, jei tik Šventasis Raštas būtų pateikęs mums kažkokių gairių tokiose situacijose. Galbūt Jis ir pateikia. 

1 Jono 3:19–20 apaštalas Jonas palydi mūsų sielą į būtent tokią kovą. Pirma, atrandame, jog esame „Jo akivaizdoje“ ir kad Jo artume turime nuraminti savo širdį. Tai iš karto atrodo šiek tiek keista. Kodėl Dievo artume turime nurimti? Kodėl aš Dievo artume kalbuosi su savimi?! Sekantys Jono žodžiai paaiškina šią problemą: „jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“. 

Pastebėkite, jog Jonas numano, kad mūsų širdis Dievo akivaizdoje gali mus smerkti. Man yra žinomas toks smerkimas. Aš esu turėjęs sunkumų su šiais patyrimais maldoje. Susidurdamas su tais sunkumais, aš, kaip ir daugelis iš mūsų, automatiškai pats to nepastebėdamas darydavau du dalykus: Pirma, aš numanydavau, kad mano jausmai yra susiję su Dievo veiksmu. Kai jaučiau pasmerkimą, aš maniau, kad mane smerkė Dievas. Antra, užuot nešęs tai Dievui, pasitikėdamas, jog tik Kristuje tokiose situacijose galiu pažinti viltį, aš atsigręždavau pats prieš save. Aš manydavau, kad nepakankamai gerai ar atkakliai meldžiuosi arba, jog mano gyvenimas nėra pakankamai geras. Aš užmiršau, kad Dievas žino, kad nežinau, ko turėčiau melsti, ir Jis meldžiasi mano vardu. 

Bet atkreipkite šioje vietoje dėmesį į tai, kame slypi Jono padrąsinimas. Dievas didesnis. Jis viską pažįsta. Dievas didesnis už jūsų širdį. Jonas numano, kad jūsų širdis daro daugybę dalykų savaime ir tie dalykai nieko jums nepasako apie Dievą. Kai jūsų širdis jus smerkia, apaštalas Jonas jums primena, kad Dievas yra didesnis už jūsų širdį ir nukreipia jus į Save. Jonas padeda jums atminti, kad Dievas viską pažįsta – Jis žino apie jūsų nuodėmę dar daugiau nei jūs patys – ir Jis kviečia jus pas save dėl to, ką Jis jums įgijo. Bet štai kodėl meldimasis visada yra tikėjimu. Mes turime išgirsti tiesą, bet tuomet turime joje ir vaikščioti. 

Kokių sunkumų esate patyrę maldoje? Ką jums maldoje yra pasakiusi jūsų širdis, ką savo ruožtu priėmėte kaip iš Dievo? Kaip tokiose situacijose galite žinoti, jog Dievas yra didesnis?