Gyvenimas naujai: Naujaisiais metaisPavyzdys

Nugyvenant metus pasidavime

Metų pradžia yra tobulas laikas stabtelėti ir pamąstyti — ne tik tam, kad suprastume visas priežastis, dėl kurių galime būti dėkingos, bet ir tam, kad per ateinančius metus išgytume bei užaugtume. 

Mąstydamos, galime prisiminti nuoskaudas. Vietoj to, kad paslėptume jas po kilimėliu ar leistume joms sukelti kartėlį, galime pasirinkti laisvę, kurią teikia atleidimas. O pirmas žingsnis link atleidimo yra pasidavimas. 

Gali būti, kad žodis „pasidavimas“ yra vienas iš tų žodžių, nuo kurių žmones pradeda pykinti, ypatingai, kai kalbame apie atleidimą. Mes esame linkusios atleidimą prilyginti kovos pralaimėjimui — baltos vėliavos iškėlimui ir pasidavimui priešui. Bet, kai pasiduodame Dievui, galime į tai žiūrėti kitaip.

Santykiuose su Dievu pasiduoti – tai atvirai dalytis savo gyvenimu, netgi savo nuoskaudomis ir skausmu, kad Dievas galėtų mus nuo jų išgydyti. Jis kiekvienai iš mūsų yra pilnas meilės, malonės ir užuojautos. Mes neturime bijoti atiduoti savo skausmo Dievui, nes galime pasitikėti, jog Jis veiks švelniai ir maloniai pasirūpins mūsų širdimi. 

Be to, galime pasitikėti, kad Dievas elgsis teisingai. Mums yra įprasta norėti matyti, kaip kažkas patiria tam tikrų savo veiksmų pasekmes. Netgi Dievas nuodėmės ir neteisingumo atžvilgiu jaučia teisią rūstybę. Bet turime įsisąmoninti, kad tik Dievas gali teisti žmogaus širdį. Mes neturime teisės spręsti, ar žmogus yra vertas bausmės, ar malonės, o siekis atkeršyti paliks mumyse tik kartėlį.

Jeigu šiais metais norime gyventi taikoje, turime atiduoti savo pyktį ir išdidumą Dievui ir sutelkti dėmesį į savo pačių širdį. Privalome sąmoningai nuspręsti padėti Dievui po kojomis mūsų skausmą bei troškimą viską kontroliuoti, ir turime prašyti Dievo, kad darytų mumyse savo darbą. Turime pripažinti, kad mums reikia Jo pagalbos. 

Mes, būdamos Kristaus pasekėjomis, atleidžiame kiekvieną dieną, netgi tada, kai nenorime to daryti. Kartais, kai stengiamės atleisti, mums tenka atiduoti Dievui tą patį skausmą keletą kartų. Kai pažadinami seni jausmai, mes vėl ir vėl atleidžiame tol, kol tai daugiau mūsų nebeskaudina. Iš Dievo malonės galima atleisti viską. 

Atkreipk dėmesį, jog atleidimas nereiškia, jog tai, kas nutiko, yra gerai. Jis nereiškia, kad ir toliau leidžiame žmonėms mus skaudinti. Be to, jis nebūtinai numano pokalbį akis į akį. Tam, kad galėtume atleisti, žmogus net nebūtinai turi būti gyvas, nes tai nėra susiję su juo. Atleidimas –tai prisipažinimas tą akimirką, kuomet esate vieni, tik tu ir Dievas. Tai kvietimas Dievui ateiti ir išgydyti mūsų širdį.

Nesinešk įsižeidimų ir nuoskaudų iš praeitų metų į naujuosius metus. Jei yra kažkas, ką turi atleisti, skirk laiko pasimelsti ir atiduok tai Dievui. Pasakyk Jam, kad tau reikia Jo pagalbos ir, kad patiki Jam įvykių eigą.