Kai nesuprantate DievoPavyzdys

Atrandant ramybę įtampoje

Atrodo, kad žodžiai „ramybė“ ir „įtampa“ pagal prasmę yra priešingi, tiesa? Sunku patirti ramybę įtampos sūkuryje. Mes, būdami Kristaus sekėjai, galime turėti ramybę netgi tada, kai atrodo, jog nieko aplink save negalime kontroliuoti. Taip yra todėl, kad Jėzaus artumas suteikia mums ramybę...netgi tada, kai mūsų klausimai lieka neatsakyti.

Štai jums naujiena: mes visada turėsime klausimų Dievui. Jis yra visažinis, visagalis ir amžinasis visatos Kūrėjas. Dievą visada gaubs tam tikros paslaptys. Ir argi ne to norime? Ar tikrai norime pažinti, suprasti ir visiškai suvokti Jį bei Jo kelius? Argi nenorime sekti paskui Dievą, kuris yra didesnis, išmintingesnis, protingesnis ir sumanesnis nei mes ar, verčiau, norėtume žinoti visa tai, ką žino Jis? Tiesa ta, kad jeigu turėtume visus atsakymus, mums nereikėtų Dievo. 

Jei apie tai pagalvosite, abejojimas Dievu, parodo iš mūsų pusės šiokį tokį išdidumą. Atrodo šiek tiek absurdiška manyti, kad mes, kaip žmonės, žinome, kas yra geriau ar žinome daugiau nei visatos Kūrėjas. Be abejo, kartais, mes tiesiog abejojame Dievu todėl, kad mums skaudu ir todėl, kad galvojome, jog mūsų planas buvo ganėtinai geras. Mes norėjome, kad mūsų artimasis būtų išgydytas, kad ligos būtų išnaikintos arba kad daugiau nebebūtų stichinių nelaimių. Visa tai mums atrodo prasminga, tad kodėl gi tai nėra prasminga Dievui?

Štai ir įtampa. Ji beveik apčiuopiama, ar ne? Kartais, ji tiesiog nepasitraukia ir mes turime pasirinkti patirti Jėzaus teikiamą ramybę nepaisant to, kad į tam tikrus savo klausimus niekada negausime atsakymų. Tai ta krikščioniško gyvenimo dalis, kurioje mūsų tikėjimas pasiekia lemiamą tašką. Mes arba pasirenkame labiau glaustis prie Dievo ir Juo pasitikėti, arba pyktyje nusigręžiame nuo Jo ir atsitraukiame nuo tikėjimo. Atsitraukimas mums atneš dvigubą kančių porciją. Argi nėra geriau skausmo ir klausimų viduryje patirti Dievo ramybę, nei ir toliau turėti klausimų nepatiriant Jo ramybės? 

Užuot abejoję Dievu, galbūt, labiau turėtume abejoti pasaulio keliais? Dažnai, esame linkę labai greitai tikėti abejonėmis, kurias girdime iš kitų ar netgi iš savęs, ir vis dėlto, abejojame Tuo, kuris sukūrė šį pasaulį. Kodėl, užuot visada abejoję Dievu, negalime abejoti tuo, ką kalba žmonės arba tuo, ką kalbame patys sau? Tai, ko klausomės ir kuo tikime verčia mus arba abejoti Dievu, arba bėgti pas Jį. 

Tad bėkite su savo klausimais, baimėmis, abejonėmis ir rūpesčiais pas Dievą. Jis su jais susidoros, o tai darydami, patirsite Jo ramybę, kol tuo pačiu metu kovosite su savo abejonėmis ir ugdysite savo pasitikėjimą Dievu. Galiausiai, prašykite Dievo, kad jums apsireikštų ir leistų Jo tobulajai ramybei įtampos ir neatsakytų klausimų viduryje atnaujinti jūsų protą.