Dievas vis dėlto myli mane

Naujame gyvenimo su Tėvu svaigulyje, kitas pabudimas gali pasijusti lyg žingsnis atgal, nei į priekį. Dievas siūlo jums kai ką, ko norite ir ko reikia - priimančius namus. Tačiau kažkas jūsų viduje gali norėti priešintis. Tai, kad jūsų dangiškasis Tėvas sutiko priimti jus į namus ir pakviesti į šeimą, be jokių klausimų, gali atrodyti visiškai nerealu tiems, kurie iki šiol taip ilgai klajojo.

Šį kelionės etapą mes vadiname pabudimu mylėti. Šiuo atveju, mes pradedame sakydami: "Aš to nenusipelniau". Dievo priėmimas yra pernelyg neįtikėtinas. Tačiau tai, ką byloja ir daro Dievas, yra visiškai priešinga tam, kam mes manome esame nusipelnę, pereidami į pačią nuostabiausią suvokimą: "Dievas tikrai mane myli"

Dabar galite suprasti, kodėl sakome, kad atkakli dvasinė kova lydi mūsų kelionę namo. Turime vieną įsitikinimų nusistatymą apie save, tačiau Dievas turi kitą. Žiūrime į savo praeitį, pripildytą nesėkme ir gėdos, ir Jis žiūri į tai, kas mes esame su meile ir užuojauta.

Štai kodėl šis pabudimas yra didžiulė pergalė. Mes suprantame, galbūt pirmą kartą, kad nė vienas iš mūsų nenusipelnė antros galimybės, nė vienas iš mūsų nenusipelnė atleidimo, ir mes tikrai nesame nusipelnę būti besąlygiškai mylimi. Tačiau esame! Tu esi! Jūs to nenusipelnėte, tačiau Dievas jums tai suteikia vis tiek.

Jei esate kaip daugelis, žinote viską apie gėdos būseną. Gėda šnabžda: "Tu nesi svarbus" ir "Tavęs niekas nemyli". Gėda šaukia: "Antro šanso negausi!" Gėda priveda prie savęs pasmerkimo ir kai mes pirmą kartą susiduriame su gailestingumu, mes sakome sau kartodami: "Aš to nenusipelniau".

Neleiskite savo praeities klaidoms ir nesėkmėms apibrėžti tai, kas esate dabar. Tai gėdos ir apmaudo balsas. Jūs nesate tai, ką padarėte ar nepadarė. Jūs nesate tai, ką kiti dėl jūsų padarė. Jūs esate toks, koks Dievas pasakė, kad būsite. Jo vaikas.

Ar manote, kad atkakli dvasinė kova vyksta jumyse? Jei taip, kaip galėtumėte ją apibūdinti?