Deimantas su Lisa BeverePavyzdys

Kai patiriame Dievo meilę, pats natūraliausias ir būtiniausias mūsų atsakas yra taip pat parodyti meilę. Mes turėtume mylėti be baimės, pergalingai ir be galo. Tikrasis įrodymas to, jog žmogus žino, kad yra mylimas, yra tai, kad jis gerai myli. 

Dievas neturi meilės; Jis yra meilė. Meilė – tai pati Jo prigimtis. O kadangi Dievas yra meilė, negalite Jo sustabdyti, kad jūsų nemylėtų. Jo meilė yra nenugalima, nepajudinama ir nepalaužiama mūsų pakilimų ir suklupimų. 

Bet dėl to, kad Dievas myli kiekvieną, Jis negali mylėti visko. Kadangi Dievas yra nepalaužiamas savo meilėje, Jis taip pat privalo būti nepalaužiamas ir savo neapykantoje. 

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaravimu, bet taip yra tik todėl, kad mūsų kultūra dievina meilę. Mes žinome, kad Dievas yra meilė, tačiau, galbūt, esame susikūrę meilės dievo suvokimą? 

Tiesa ta, kad Dievas nekenčia visko, kas suardo meilę. Jis nekenčia to, kas atskiria Jį nuo tų, kuriuos Jis myli. Štai kodėl Dievas privalo nekęsti to, kas iškreipia mūsų tapatybę.

Šventasis Raštas taip pat byloja, kad Dievas nekenčia: visko, kas iškreipia teisingumą ir tiesą, kai yra engiamos našlės ir našlaičiai, kai meilė persikeičia į savanaudiškumą ir, kai draugai tampa priešais, kai skriaudžiami pagyvenę ir nesirūpinama šeima, kai blogis yra vadinamas gėriu, ir yra žudomi nekalti žmonės, kai pasipūtimas ir išdidumas niekina mus, o taip pat Dievas nekenčia to, kas iškreipia Jo gerumą ir suteršia Jo dovanas bei to, kas keičia Jo atvaizdą ir iškreipia mūsų atvaizdą. Trumpai tariant, Dievas nekenčia visko, kas kenkia meilei, nes viskas, kas pažemina meilę, pažemina mus. 

Mes negalime turėti tikrosios meilės, jeigu „mylime viską“. Dievas yra nepalaužiamas tiek savo meilėje, tiek ir neapykantoje, todėl privalome išmokti mylėti tai, ką myli Dievas, ir nekęsti to, ko nekenčia Dievas. 

Kokiais būdais mūsų kultūra susikūrė meilės dievo suvokimą? Dievas myli kiekvieną, bet Jis nemyli visko. Kaip ši tiesa atrodo jūsų gyvenime?