Dievo karalystės santykiai – Planas santuokai, pasimatymams ir vienišumuiPavyzdys

Vienišumas 

Labai dažnai vienišumas tuo pačiu metu gali būti ir palaiminimo, ir skausmo šaltiniu. Be to, yra sunku nejausti to, jog tai tiesiog yra pereinamasis laikotarpis. Mes dėl savo vienišumo galime bijoti ir panikuoti, bet šiandienos skaitinys iš psalmės primena mums gręžtis į Dievą, nešti Jam mūsų baimes ir „pasitikėti Viešpačiu“ (Psalmynas 37:3). Tikėjimas yra pasitikėjimas. Jis yra baimės ir panikos priešingybė. 

Žinojimas, jog priimdami sprendimus visada turime į ką kreiptis, yra labai naudingas: „Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią“ (Psalmynas 37:5). Tai ir yra raktas į Dievo vadovavimą mūsų gyvenime. Neškite sprendimą Dievui, prašykite Jo, kad veiktų ir pasitikėkite Juo. 

Pasitikėjimas Dievu mūsų sprendimuose yra paprastas procesas, kurį sudaro trys dalys. Pirma, pavesti sprendimą Dievui maldoje, prašyti Jo, kad atidarytų duris, kurios Jo manymu mums yra tinkamos ir uždarytų duris, kurios netinkamos. Antra, pasitikėti, kad Dievas viską valdo. Trečia, sudėjus viltis į Dievą, stebėti, kaip Jis veiks, kol tęsiame savo „kelią“, ir laukti, kad Jis kažką darys. 

Ozėjo knygoje, matome, jog Dievas trokšta, kad gyventumėte tokiuose artimuose santykiuose su Juo, kokius turi vyras ir žmona. Jis sako: „Todėl dabar ją viliosiu“ (Ozėjo 2:16a(14a)). Jis išveda ją į dykumą (dažnu atveju tai yra vieta, kurioje yra girdimas Dievo balsas) ir prašnekina jos širdį. „Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane „Mano vyras“ [...] Susižadėsiu su tavimi amžinai“ (2:18,21(16,19)).

Tai pranašauja apie Jėzaus Kristaus santykius su Jo bažnyčia. Dievas pažada naujus meilės santykius tarp Jo ir Jo tautos (Ozėjo 2:21–23(19–20)). Jo tauta žinos (pripažins) Viešpatį. Nesvarbu, ar esame vieniši, ar ne, tokie santykiai su Dievu yra giliausi santykiai, kuriuos galime tikėtis užkurti, puoselėti ir palaikyti.

Skaitinyje iš Evangelijos pagal Matą, Jėzus Kristus tiesiogiai kalba apie tris vienišumo tipus. Pirmas, genetinis – žmonės, „kurie gimė tokie“ (Mato 19:12a) ir, kuriems niekada nebuvo kilusi mintis apie santuoką. Antras, nevalingas vienišumas (19:12b) – tie žmonės, kuriems niekada nebuvo siūloma susituokti arba jie nepriėmė to siūlymo. Trečias, valingas vienišumas – žmonės, „kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“ (19:12). Vienišumas gali būti laikinas arba ilgalaikis, bet Naujajame Testamente jis niekada nevertinamas kaip antrarūšis. Tiek santuoka, tiek vienišumas yra svarbūs pašaukimai ir, remiantis Naujuoju Testamentu, jie abu turi savo trūkumų ir privalumų. 

Skaitydami šiandien šias ištraukas, žinokime, jog Dievas trokšta mūsų prieraišumo ir būkime pripildyti Jo amžinosios, mylinčios Dvasios, kuri per Jėzų Kristų padaro šiuos santykius įmanomus.