Laiškas Romiečiams 7

7
1Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?
2Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.
3Ji bus vadinama svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.
4Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltam iš numirusių – ir kad mes neštume vaisių Dievui.
5Kol gyvenome pagal kūną, mūsų nariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.
6Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.
7Ką tad pasakysime? Ar įstatymas – nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
8Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.
9Kadaise aš buvau gyvas be įstatymo. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, o aš numiriau.
10Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11Nes įsakymu pasinaudojusi nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras.
13Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.
14Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasinis, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.
15Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16O jei darau tai, ko nenoriu, sutinku, kad įstatymas geras.
17Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.
19Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.
20O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.
22Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu,
23bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.
24Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!
25Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.

Šiuo metu pasirinkta:

Laiškas Romiečiams 7: KBV

Paryškinti

Dalintis

Kopijuoti

None

Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės

„YouVersion“ naudoja slapukus, kad suasmenintų jūsų patyrimą. Naršydami mūsų internetinėje svetainėje, sutinkate su slapukų naudojimu, kaip tai yra aprašyta mūsų Privatumo politikoje