Psalms 42:1-11

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą? Ašaromis mintu dieną naktį; visą dieną žmonės manęs klausinėja: „Kurgi tavo Dievas?“ Kai išlieju savo širdį prisimindamas, kaip eidavau su minia į Dievo Namus, vesdamas ją iškilmės eitynių spūstyje su džiugiais šlovės šauksmais! Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą. Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Micaro kalno. Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina. Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę naktį giedoti jam giesmę, maldą savo gyvenimo Dievui. Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti?“ Net kaulus man skauda, kai priešai tyčiojasi kasdien klausinėdami: „Kurgi tavo Dievas?“

Psalmynas 42:1-11