Psalmynas 73:16-28

Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis, kol neįėjau į Dievo šventovę; tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams. Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir tu pastumi į žūtį. Kaip staiga jie tampa nelaimingi! Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta. Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE, tu paniekini tuos vaiduoklius. Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti, buvau kvailas ir nesupratau, būdamas lyg keturkojis tavo Artume. Todėl būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę. Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje? Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius. Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, tas žūva; tu padarai galą tiems, kurie tau neištikimi. O man gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas Viešpatį DIEVĄ, kad apsakyčiau visus jo darbus.