Psalmynas 73:1-17

Iš tikrųjų Dievas geras doriesiems, kurių širdis tyra. Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti, nes aš pavydėjau pagyrūnams matydamas jų gerovę, nors jie nedori. Skausmo kentėti nedorėliams nereikia, jų kūnas stiprus ir sveikas. Mirtingųjų triūsas jų nevargina; jie nesikamuoja kaip kiti žmonės. Užtat išdidumas – jų karoliai, smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu. Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti; jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis. Jie šaiposi ir kalba pikta; įžūliai grasina kitus engti. Prieš dangų jie burnoja, o žemėje jų liežuvis įžūliai įsakinėja. Todėl net Dievo tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako. Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ – ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“ Tad tokie yra nedorėliai, visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus. Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas? Juk diena iš dienos kenčiu vargą, kas rytą tu mane nuplaki. Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, – būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui. Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis, kol neįėjau į Dievo šventovę; tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.