Patarlės 1:20-33

Išmintis garsiai šaukia gatvėje, kelia balsą aikštėse. Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia, prie vartų ir mieste kalba: „Kiek ilgai, neišmanėliai, mėgsite nemokšiškumą? Kiek ilgai šaipūnai mėgausis šaipydamiesi, o kvailieji nekęs išmanymo? Būkite atidūs mano įspėjimui! Štai išliesiu jums savo dvasią ir atskleisiu jums savo žodžius. Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau, nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką, kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą, nepaisėte jokio mano įspėjimo, aš savo ruožtu juoksiuosi, kai ištiks jus nelaimė, tyčiosiuosi, kai užklups jus baimė. Kai baimė užklups jus kaip audra, ir nelaimė ištiks kaip viesulas, jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras. Kadangi jie nekentė pažinimo ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės, nenorėjo jokio mano patarimo ir nekentė mano įspėjimų, valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti. Juk užgaidos pražudo neišmanėlius, ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius. O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“.