Luko 20:9-19

Jėzus pradėjo pasakoti žmonėms dar vieną palyginimą: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, išnuomojo jį ūkininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur. Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau ūkininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis. Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis. Tada jis pasiuntė dar trečią tarną, tai jie ir šitą sužeidę pavarė šalin. Tuomet vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, rasi drovėsis jo?’ Bet išvydę sūnų, ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’. Taigi jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas? Jis ateis ir išžudys tuos ūkininkus, o vynuogyną atiduos kitiems“. Klausytojai tarė: „Neduok, Dieve!“ Bet Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: „O ką reiškia šitas Rašto posakis: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu? Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.