Jobo 37:10-24

Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas, platūs vandenys greitai užšąla. Jis prikrauna debesis drėgmės ir skleidžia žaibų kupinus debesis. Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių, kad įvykdytų visa, ką jis įsako, visame gyvenamos žemės paviršiuje. Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei – jis padaro, kad tai atsitinka. Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus. Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje? Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis – nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą? Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais, kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo. Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą, stiprų kaip nuliedintą veidrodį? Pasakyk mums, ką turime jam sakyti, nes negalime ginčytis, būdami tamsoje. Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu? Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas? Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę, ji per šviesi danguje, kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis. Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę; Dievą gaubia šiurpulinga didybė. Visagalis – negalime jo pasiekti! Jis didingas jėga ir teisingumu, tad nepažeis didelio teisumo. Todėl žmonės jo pagarbiai bijo, bet jis negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“.